DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Į dienos šviesą" recenzija |
| Labai keistas detektyvas, kuriame žudikas žinomas jau iš anksto. Buvęs policininkas, o dabar privatus seklys, dažniausiai dirba su moterimis, įtariančiomis savo vyrus neištikimybe. Viena klienčių paprašo jo pasekti vyrą iki oro uosto, kuriame šis turįs visiems laikams išsiskirti su jauna meiluže. Istorija baigiasi tragiškai: dabar seklys, tapęs jos geru draugu, lanko moterų kalėjime. Jo pasakojimas apie įvykius gana postmodernistinis: mintimis nuolat grįžtama į to lemtingo vakaro įvykius, tolygiai samprotaujant apie savo paties nenusisekusį šeimyninį gyvenimą, taip pat smulkiai prisimenami kelerių metų senumo įvykiai, privertę jį atsisakyti darbo policijoje... Rašoma lakoniškai, trumpais sakiniais, kurių vos ne kiekvienas pradedamas nauja eilute. Dėl to romanas tampa panašus į savotišką kaleidoskopą, nors truputį primena klasikinius modernistinius anglų literatūros kūrinius: kad ir V. Woolf „Ponią Delovej“, kuriame sąmonės srautas taip pat išmoningai vinguriavo tarp praeities, dabarties ir įsivaizduojamų įvykių. Kalba gana paprasta, kad ir nelabai intelektualus skaitytojas įsijaustų į detektyvo istoriją. Veikėjas – galima sakyti, savotiškas nevykėlis: puikiai išmanydamas visuomenės gyvenimo žaidimo taisykles, pamažu pats tampa jų auka. Tyrinėdamas kitų nevykusias santuokas, nesugeba išsaugoti savosios ir yra priverstas prieš paauglę dukrą vaizduoti profesionalų kulinarą, kad pagerintų savo įvaizdį bent jau jos akyse. Kartu jis toks jautrus, kad imi stebėtis, kaip dirbant tokį darbą jam nepritrūksta šaltakraujiškumo. Per visą romaną skamba tie patys retoriniai klausimai, į kuriuos šis keistas vienišius bando atsakyti: „Kam reikalinga civilizacija? Kam reikalinga meilė?“ ir konstatuoja: „Mylėti – tai būti pasirengusiam prarasti, o ne turėti ir nepaleisti“ (p. 132). Jis žino, ką sako, nes jo didžiai gerbiamas tėvas turėjo meilužę. Tad į pasakojimą įpinama dar viena gija – vaikystės prisiminimai, aplinkinių elgesio analizė (tiesa, ne tokia gili, kaip galima būtų tikėtis). Tarsi bandoma atsekti, kur prasidėjo nukrypimas nuo normos, to šeimyninio gyvenimo idealo, kuris šių laikų Britanijoje diegiamas nuo mažens. Skaidraus stiliaus, liūdnoka, lengvai ironiška istorija atrodo dirbtina, autoriaus neišgyventa, nuobodoka, bet kartu kelia keistą simpatiją. |
· Parašė
· 2012.10.14 18:43
Recenzijos · 1040 Peržiūros ·
|
