DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "SaulÄ—lydis" recenzija |
|
Ä® mažą, žaliÄ… ir amžinai lietingÄ… (hm... nieko neprimena?) miesteliukÄ… ForksÄ… iÅ¡ saulÄ—to Fynikso persikrausto paauglÄ— Bela. Persikrausto pas tÄ—tį, nes mama, iÅ¡tekÄ—jusi antrÄ… kartÄ…, dažnai keliauja ir nebÅ«na namie. Persikrausto savo noru, bet nekenÄia Forkso. NekenÄia nuolat pliaupianÄio lietaus, „per didelÄ—s“ žalumos, naujos mokyklos (nors dar nebuvo ten įkÄ—lusi kojos, bet – juk visi tokio „kaimo“ mokykloj tik į jÄ… ir spoksos!). Žodžiu, jauÄiasi esanti mažų mažiausiai kankinÄ—. Stebuklas dar, kad neapsisuka ir nemauna atgal į FyniksÄ…. Mokykloje Belos dÄ—mesį patraukia keista jaunuolių grupelÄ— – jie laikosi atokiau nuo kitų, bendrauja tik tarpusavy, per pietus nieko nevalgo, važinÄ—ja itin prabangiais automobiliais, yra liekni, iÅ¡blyÅ¡kÄ™ ir... tiesiog nežemiÅ¡kai gražūs. YpaÄ vienas – Edvardas Kalenas, su kuriuo Belai tenka sÄ—dÄ—ti per biologijÄ…. Ilgainiui paaiÅ¡kÄ—ja, kad Edvardas neabejingas Belai (nors iÅ¡ pradžių jo elgesys į jokiÄ… simpatijÄ… ar net paprasÄiausiÄ… mandagumÄ… nebuvo panaÅ¡us). Ir dar kai kas paaiÅ¡kÄ—ja. Edvardas yra vampyras (kaip ir visa jo Å¡eima). Ir niekada to nepamirÅ¡ta. NepamirÅ¡ta, kad yra pavojingas. TaÄiau Bela taip „besÄ…lygiÅ¡kai ir neatÅ¡aukiamai“ jį įsimylÄ—jusi, kad galiausiai merginos ir vampyro santykiai priveda prie to, jog iÅ¡kyla rimtas pavojus Belos gyvybei. Viskas bÅ«tų gal ir neblogai, bet... Gal ne veltui jauniems raÅ¡ytojams patariama neraÅ¡yti tÄ™sinių jau žinomoms istorijoms, o kurti savas. Kartais pasirÄ—mus „antrine tikrove“ (ne tikru gyvenimu, o kitų autorių kÅ«riniais) gaunami neblogi ar net puikÅ«s rezultatai. TaÄiau ne šį kartÄ…. Stephenie Meyer pasirinko kitų raÅ¡ytojų (ir kitokių meno formų kÅ«rÄ—jų) jau gerokai pravaikÅ¡ÄiotÄ… takÄ…. Apie vampyrus (daugiau ar mažiau) raÅ¡Ä— tokie klasikai kaip B. Stoukeris, G. Byron‘as, M. Shelley, W. Geothe, C. Baudelaire ir keletas kitų. Taigi tema nenauja, juolab kad ir minÄ—ti autoriai raÅ¡ydami savo kÅ«rinius rÄ—mÄ—si įvairių tautų legendomis ir mitais. Taigi medžiagos – apstu. KodÄ—l gi nepažvelgus į tai nauju žvilgsniu ir sÄ—kmingai neperkÄ—lus kokio žavaus vampyro (ar visos jų Å¡eimynÄ—lÄ—s) į XXI amžių? Bet ar S. Meyer tai pavyko? Deja ne. Nueita lengviausiu keliu – meilÄ—s istorija paaugliams plius fantastikos prieskonis. Bet va Äia tikri fantastikos mÄ—gÄ—jai turÄ—tų ir supykti. Viena, kai kuriamas visiÅ¡kai naujas personažas. Bet jei „pasiskolinamas“ kitų sukurtas, tai bÅ«tina laikytis tam tikrų taisyklių. Jei raÅ¡ai apie raganÄ…, tai negali raÅ¡yti jog „nesÄ…monÄ—, ji neskraido ant Å¡luotos – tai – mitas; iÅ¡ tikrųjų raganos skraido ant skraidanÄių kilimų“ – nebent tai bÅ«tų komiÅ¡kas kÅ«rinys. Deja, „SaulÄ—lydyje“ bandoma kalbÄ—ti rimtai. Bet Äia vampyrai sugeba susivaldyti ir minta tik gyvÅ«nų krauju (na, tarkim, – tokia teorija – ne naujiena), netgi sÄ—kmingai dirba ligoninÄ—je, dienÄ… nemiega karstuose (nes miegoti jiems iÅ¡ viso nereikia), žmonių maistÄ… gali valgyti, bet jis jiems neskanus („jei kas nors tave verstų valgyti žemes, juk valgytum, bet nebÅ«tų skanu?“) vampyru tampama kai įkanda vampyras ir nuodai pasklinda po kÅ«nÄ… (taÄiau yra žinoma ir daugiau versijų – viena labiau įtikima – vampyrui įkandus, auka mirÅ¡ta, o tam, kad taptum vampyru, reikia paragauti vampyro kraujo – juk, jei užtektų įkandimo, pro vampyrus nebÅ«tų įmanoma praeiti), taip pat vampyrai nesibaido kryžiaus (taÄiau yra nuomonÄ—, kad svarbu, ne koks simbolis naudojamas prieÅ¡ vampyrÄ…, o kaip stipriai tikima, kad tai padÄ—s apsiginti – esÄ… vienam žmogeliui pavykÄ™ apsiginti nuo vampyro pamojavus jam prieÅ¡ iltis savo pinigine). Apie Äesnakus, veidrodžius, sidabrÄ…, tekantį vandenį ar pabertus grÅ«dus nebuvo kalbama, taÄiau labiausiai pritrenkÄ— tai, jog Å¡itiems vampyrams saulÄ— NÄ–RA pavojinga. Tai – Edvardo teigimu – irgi tik mitas. Tiesa, vampyrai renkasi tamsius, lietingus miestus, vengia saulÄ—s, bet ne todÄ—l, kad ji bÅ«tų pavojinga, o todÄ—l, kad jų oda nuo saulÄ—s spindulių pradeda žėrÄ—ti kaip kriÅ¡tolas... Gražu? Ir tai dar ne pats blogiausias dalykas Å¡itoj knygoj. Daug blogiau nei „vampyrologijos“ klaidos nuteikia prastas autorÄ—s raÅ¡ymo stilius. Dažnai (ypaÄ skaitant dialogus) susidaro įspÅ«dis, kad „autorÄ— nori kažkÄ… pasakyti“, bet taip ir nepasako – atrodo, kad daug daugiau liko raÅ¡ytojos mintyse, nei nugulÄ— ant popieriaus. IÅ¡kalbingomis turÄ—jusios bÅ«ti pauzÄ—s, elipsÄ—s nieko nepasako. Žodžiu, pilna asilo tiltų. Ir nereikÄ—tų dÄ—l to kaltiniti vertimo. TaÄiau kai kur persistengta – visiÅ¡kai nereikalingas atrodo epizodas, kai Bela eina į miÅ¡kÄ…. Nebent jis turÄ—s įtakos knygos tÄ™siniams. Bet bent jau kol kas nepanaÅ¡u. Kitas dalykas – per daug jau seilÄ—ta ta Belos ir Edvardo meilÄ—. „AÅ¡ tave myliu. Ir aÅ¡ tave. Žinau.“ – ir taip toliau ir panaÅ¡iai. Taip pat nervina netikÄ™s amerikieÄių paauglių įprotis vadinti savo tÄ—vus vardais – Bela mamÄ… dar kartais pavadina mama, o ne „Rene“, bet žodį „tÄ—tis“ ji kaip įmanydama stengiasi keisti „Čarliu“ (beje, ne visada sÄ—kmingai). BÅ«tų suprantama, jei bÅ«tų paaiÅ¡kintos tokio Å¡altumo(?) priežastys arba apie jas bent užsimenama, bet iÅ¡ pasakojimo tai nepaaiÅ¡kÄ—ja, netgi galima susidaryti prieÅ¡ingÄ… vaizdÄ…. Tai kodÄ—l taip? Kitas labai erzinantis dalykas – nuolatinis Belos melavimas. Meluoja ji net tada, kai, atrodytų, sakyti tiesÄ… bÅ«tų daug paprasÄiau. Bet ne. BÅ«tinai sukurs kokį nors siaubingai kvailÄ… ir visiÅ¡kai nereikalingÄ… melÄ…. Apskritai Bela Å¡ioje istorijoje atrodo mažvaikiÅ¡ka, verksnÄ—, nenuoÅ¡irdi ir, kaip jau minÄ—jau, melagÄ— (ypaÄ kvailai atrodo jos tvirtinimai: „Man viskas gerai“, kai akivaizdu, jog nÄ—ra gerai). Bet labiausiai stebina jos nerangumas. Jei kas Å¡itoj pasakÄ—lÄ—j ir yra fantastiÅ¡ka, tai ne nežemiÅ¡ko grožio vampyrai, spindintys saulÄ—je, bet tiesiog antgamtiÅ¡kas Belos nerangumas. Kaip jums skamba toks Belos prisipažinimas: „BÄ—gdama aÅ¡ dažnai pargriÅ«nu“. Kaip įmanoma??? Vienu žodžiu, knyga paaugliams ir apie paauglius, na ir, kaip dabar labai madinga, su fantastikos kvapeliu. Vakaras (ar keli vakarai) skaitant Å¡iÄ… knygÄ… gal ir neprailgs (jei neužknis Belos (ypaÄ jos!) ir Edvardo seilÄ—jimasis), bet tikresnių vampyrų teks pasiieÅ¡koti kitur. |
· Parašė
· 2012.10.14 18:09
Recenzijos · 881 Peržiūros ·
|
