DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Gali rytojui užsakyt man karstą" recenzija |
| GrakÅ¡Äiai, bet kartu tvirtai supinta ir Å¡maikÅ¡Äiai papasakota istorija, kurios atomazga bei atsakymai į visus klausimus, kaip ir dera žanro kanonams,- paskutiniuose puslapiuose. Pinigai, meilÄ— ir kerÅ¡tas – trys siekiamybių blokai – ant tokių pamatų surÄ™sta begalÄ— detektyvinių siužetų, bet M. Millar „Gali rytojui užsakyti man karstą“ iÅ¡siskiria iÅ¡ kitų. Kuo? Sunku pasakyti, kas: ar romano intriga, ar pasakojimo bÅ«das,- patraukia, suvilioja skaitytojÄ… ir neleidžia atsitraukti nuo knygos, kol nepadÄ—tas paskutinis taÅ¡kas. Siužetas supintas logiÅ¡kai ir tvirtai: nei neįtikinanÄios motyvacijos, nei superveikÄ—jų,- nieko neįmanomo, viskas lyg ir iÅ¡ tikrųjų, jei ne tas atsainus tingokas pasakojimas, kuris neleidžia veiksmui tapti vyraujanÄiu. Tai, kas vyksta, neiÅ¡kyla į pirmÄ…jį planÄ…, istorija pasakojama nespuikuojant. Trys keistos mirtys – neabejotinos žmogžudystÄ—s – įvyksta lyg kažkur kitur ir nesukreÄia: gal todÄ—l, kad jomis nesimÄ—gaujama, o gal, kad žūsta žmonÄ—s (iÅ¡skyrus tik DženkinsÄ…), kurių iki jų mirties „nebuvome susitikę“, tik žinojome, kad kažkur tokia yra, o gal buvo. Jokio mÄ—gavimosi nusikaltimo iÅ¡aiÅ¡kinimo įtampa, nes viskas atsiskleidžia lyg ir savaime (juk ir nebuvo itin kruopÅ¡Äiai slepiama), jokių įmantrių minties žaidimų ar fizinių perkrovų: nei kruopÅ¡taus įkalÄių rinkimo, nei nutrÅ«ktgalviÅ¡kų gaudynių. Jei labai norÄ—tųsi surasti priekabių siužeto sÄ…rangai, yra viena vietelÄ—, paliekanti abejonÄ—s klaustukÄ…: kokiu bÅ«du Ridas surado TulÄ… Lopes, kai Aragonas dar nebuvo iki jos prisikapstÄ™s. Bet Å¡itÄ… reikalÄ… palikim aiÅ¡kintis detektyvus skaitantiems tik tam, kad rastų juose autoriaus klaidų. Ne siužeto įmantrumas didžiausia Å¡io kÅ«rinio vertybÄ—, o pasakojimo lengvumas, gyvi, kartais Å¡maikÅ¡tÅ«s dialogai bei dÄ—mesys vaizdo detalÄ—ms, gebÄ—jimas jas tiksliai apibÅ«dinti taikliais ir netikÄ—tais palyginimais. Kaip susilaikysi nepacitavÄ™s: „Jis toliau gurkÄ— ypatingÄ…jį Violetos Smit sekmadienio skrebutį. Skonis buvo kaip pirmadienio ryto.“ „Staiga mirÅ¡tantysis paskutinį kartÄ… trÅ«ktelÄ—jo lovoje, lyg saulÄ—s spinduliai bÅ«tų kliudÄ™ taikinį“ „Nors alus buvo stiprus, MergelÄ—s skulptÅ«ra nepagražėjo.“ „- Jums gal negera, pone Aragonai. Jei vÄ—l vemsit, praÅ¡yÄiau atidaryti langÄ…. Jis atidarÄ—.“ „- Puiku, eisim prie reikalo.- Vyresnysis inspektorius atsisegÄ— kelnių diržą, ir jo pilvas plÅ«stelÄ—jo į tarpÄ… tarp jo ir stalo lyg avarinÄ— pagalvÄ—, kuri iÅ¡sipuÄia nuo sutrenkimo.“ Kadangi baigti reikia iÅ¡vadomis, praÅ¡om: tikrai smagus romanas. Tik neapleidžia įspÅ«dis, kad istorijÄ… pasakoja Raimundas ÄŒandleris – papsÄ—damas pypkÄ™ ir kažkodÄ—l apsimetÄ™s moterimi. Bet, kas nepažįsta R. ÄŒandlerio, gali skaityti sau į sveikatÄ… ir nesukti dÄ—l to galvos. |
· Parašė Admin
· 2012.10.13 20:03
Recenzijos · 918 Peržiūros ·
|
