Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Knygos "Dviejų mėnulių baras" recenzija |
Dalia JazukeviÄiÅ«tÄ— sumušė visus skubraus raÅ¡ymo rekordus ir per vienerius metus skelbia jau treÄiÄ…jį romanÄ…. Pristatant pirmÄ…jį – „AnarchistÄ—s iÅ¡pažintį“, – pamenu, ir Viktorija DaujotytÄ—, ir Vanda JuknaitÄ— kalbÄ—jo, jog ta knyga – jau literatÅ«ra. „NeliteratÅ«ra“, – sako elitiniai poetai užkulisiuose. Teigiama, kad pas mus jau tampa įprasta, jog raÅ¡o iÅ¡mokusiosios raÅ¡yti. TaÄiau tai, kÄ… jos paraÅ¡o, nÄ—ra kÅ«ryba ir literatÅ«ra. „NeblaÅ¡kyk tu savo energijos ir neraÅ¡yk apie tas moteris, – pamokomai antrina viena mano draugÄ—. – NeliteratÅ«ra tai, kÄ… jos raÅ¡o. Juk tiek daug jaunų talentingų autorių kyla.“ Džiugu, kad žmonÄ—s taip gerai žino, kas yra tas mistinis dalykas – „literatÅ«ra“. AÅ¡ nežinau. Man įstrigo amerikieÄių filosofo Richardo Rorty’o mintis, kad žodžiai „filosofija“ ir „literatÅ«ra“, – mes pridursime „žurnalistika“, „kulinarijos knygos“ ir t. t. – reikalingi bibliotekų katalogams. Atrodytų, kad realybÄ—je Å¡ios ribos iÅ¡nyksta. Lieka tekstai, kuriuos perskaiÄius vienoje ar kitoje Å¡viesoje, jie ima kÄ… nors byloti arba tyli kaip nereikÅ¡mingi. Fenomenologizuojantis sociologas geba interpretuoti ir reklaminius užraÅ¡us. Užmesiu akį, mÄ…stau, į treÄiÄ…jį D. JazukeviÄiÅ«tÄ—s romanÄ…: gal praslys nepastebimai, neliks jokios minties, ir galÄ—siu iÅ¡vengti klampios diskusijos – literatÅ«ra Äia ar neliteratÅ«ra. AtsiverÄiu, pasitinka iÅ¡trauka iÅ¡ Dostojevskio „Brolių Karamazovų“: „Bet vargas tiems, kurie patys save sunaikino žemÄ—je, vargas savižudžiams. Manau, kad nelaimingesnių už juos negali nÄ— bÅ«ti.“ AiÅ¡ku, kad įkliuvau į savo pamÄ—gtÄ… „mažutÄ—lių“ tematikÄ…. Knyga apie pažemintus ir nuskriaustuosius. Kaip, beje, ir „Juodas kvadratas“ ar „AnarchistÄ—s iÅ¡pažintis“. Tik pirmojoje knygoje tas „pažemintumas“ reiÅ¡kÄ—si kaip tam tikras spaudimas – pasakotojÄ… slegia jos paÄios liguistos priklausomybÄ—s ar naikinanÄios meilÄ—s. „Juodame kvadrate“ rakursas keiÄiasi. PagrindinÄ— veikÄ—ja jau ne anarchistÄ—, o atsiskyrÄ—lÄ— dailininkÄ—. Jai jau nerÅ«pi pertvarkyti pasaulį ar net paÄiÄ… save, ji tiesiog stengiasi bet kuriomis gyvenimo aplinkybÄ—mis iÅ¡gyventi, iÅ¡laikydama savo įsivaizduojamÄ… pasaulio autentikÄ…. Su „anarchiste“ jÄ… sieja nebent kartkartÄ—mis iÅ¡nyrantis raiÅ¡kos agresyvumas. Bet ji jau Å¡velnesnÄ—. Ir, skirtingai nuo „anarchistÄ—s“, – stipri. Dar stipresnÄ—, beveik mitiÅ¡kai stipri, pasirodÄ— Å¡okÄ—ja – treÄiojo romano „Dviejų mÄ—nulių baras“ veikÄ—ja. JÄ… supantis pasaulis – nei tausojantis, nei palankus. Nusižudo du jos labiausiai mylÄ—ti vyrai – tÄ—vas ir mylimasis. Ji iÅ¡lieka. Net nesusvyravusi. Net nenuÄ—jusi pas psichoterapeutÄ… ir nepaieÅ¡kojusi paguodos alkoholyje ar narkotikuose. Tiesa, turi draugÄ™ – rusÄ™ iÅ¡ PamaskvÄ—s. Taip pat Å¡okÄ—jÄ…. Ji tiesiog Å¡oka, nesvarbu, kad už pinigus, kad vyrams, kad baruose. Jos tai tarsi nelieÄia. Ji Å¡oka sau. Tobula ir puiki. Tarsi mitinÄ— deivÄ—, atsitiktinai atklydusi į šį nedraugingÄ… pasaulį. AutorÄ— Å¡iuos jos Å¡okius ypaÄ pakiliai apraÅ¡o. Atrodytų, kad Å¡okÄ—ja iÅ¡ Londono naktinių barų tampa pirmojo romano veikÄ—jos anarchistÄ—s antipodu. Nebent bÅ«tų galima jÄ… vertinti kaip depresuojanÄios ir besiblaÅ¡kanÄios „anarchistÄ—s“ idealiojo „aš“ projekcijÄ…. Å okÄ—ja atrodo tauresnÄ— ir iÅ¡ tiesų literatÅ«riÅ¡kiau nutapyta. AnarchistÄ— – gyvesnÄ— ir įdomesnÄ—. Kuri alternatyva ir kuris teksto konstravimo kelias perspektyvesnis? Romanas paraÅ¡omas taip, kaip pavyksta. AnarchistÄ— – nedauginama ir iki begalybÄ—s netiražuojama. Å okÄ—jų, dailininkių ir kitų likimo pažeistų, bet jam atsispyrusių moterų galerijÄ… galima plÄ—sti. Skaitydama D. JazukeviÄiÅ«tÄ—s knygÄ…, prisiminiau, kad mane visada slÄ—gÄ— moterų žurnaluose skubos tvarka apraÅ¡ytos moterų gyvenimo istorijos. TurÄ—jusios simbolizuoti jų sunkiÄ… daliÄ…, netgi tragedijÄ…, bet sukÄ—lusios tik banalumo prieskonį gomuryje. Kiek galima zyzti ir skųstis vyrais? Juk reikia ko nors nauja sau apie gyvenimÄ… pasakyti paÄioms. Yra Å¡is niuansas ir naujojoje autorÄ—s knygoje: ir zyzimas, ir bandymas pasakyti. Bet yra ir kitų. Keistai atrodo ta tarsi iÅ¡ XIX a. atkeliavusi raÅ¡ymo stilistika, persmelkta nežinia kokio dirbtino Å¡velnumo ir nesibaigianÄių deminutyvų. Tai turÄ—tų liudyti autorÄ—s artimumÄ… klasikinio rusų romano tradicijai. TaÄiau kyla abejonÄ—, kÄ… galima pasakyti XXI a. skaitytojui be ironijos ir autoironijos. Nebent emociÅ¡kai užliÅ«liuoti. Å is romanas turi tokiÄ… intencijÄ… ir Å¡iuo aspektu atrodo padoriai patrauklus (neaiÅ¡ki ir giliau neįprasminta atrodo tik pagrindinÄ—s veikÄ—jos nuklydimo su homoseksualiu draugu į NorvegijÄ… istorija). Tie, kas žavÄ—josi anarchistÄ—s laisvumu, turÄ—s galbÅ«t nusivilti. Moralinių paproÄių sergÄ—tojai knygos gali nesibaiminti. PagrindinÄ— veikÄ—ja – stipri vienmylÄ—, tebegyvenanti mirusio tÄ—vo atminimu ir niekada neiÅ¡sipildžiusios meilÄ—s ilgesiu. Ji atsilaiko prieÅ¡ baro aplinkos galimas pagundas. Tarsi bÅ«tų iÅ¡ monolito. Skeptikas pasakytų – tokių nebÅ«na. LiteratÅ«riÅ¡kai tai irgi atrodo galbÅ«t kiek dirbtina. TaÄiau galimų charakterių ir tipažų pasaulyje – neiÅ¡matuojama galybÄ—. GimÄ— pas mus ir tokia – stipresnÄ— už aplinkybes. Priimkime ir pamilkime. Gal bÅ«tų laikas liautis ujus literatÅ«rines veikÄ—jas už jų bÅ«tas, nebÅ«tas nuodÄ—mes ir įvairiausius netobulumus ir niekinti moterų prozÄ… kaip antrarūšę. Ji yra tokia, kokia yra, – galbÅ«t ne visai elitinÄ— literatÅ«ra. TaÄiau kai kÄ… pasakanti apie moters gyvenimÄ… Äia ir dabar, o svarbiausia, – savivokÄ…. D. JazukeviÄiÅ«tÄ—s tolimesnio raÅ¡ymo stipriausia grandimi (abejoju, kad raÅ¡anÄioji dÄ—l mÅ«sų pamykimo ims ir sustos) ir galÄ—tų bÅ«ti socialinio romano įtvirtinimas. Jo stokojame. Pamenu, pernai per tarptautinį literatÅ«ros forumÄ… Jurbarke užsienieÄio raÅ¡ytojo paklausti: „Kokį lietuvių autoriaus socialinį romanÄ… galÄ—tumÄ—te rekomenduoti paskaityti, nes įdomu, kaip JÅ«s iÅ¡gyvenote Å¡iuos visus istorijos pokyÄius“, – sutrikome. Nežinojome, kÄ… atsakyti. Tarsi tokio nÄ—ra. PasirodÄ—, kad socialinÄ—s istorinÄ—s realybÄ—s raidÄ… geriausiai liudija paÄiam sau raÅ¡yti Vytauto Kubiliaus dienoraÅ¡Äiai. Vandos JuknaitÄ—s romanÄ… „IÅ¡siduosi. Balsu“ tik iÅ¡ dalies bÅ«tų galima priskirti socialinio romano žanrui, nes, mano galva, jis vertikalus – tai iÅ¡skirtinai aukÅ¡tos moralinÄ—s gaidos kÅ«rinys, primenantis biblinius tekstus. Socialinis romanas visada reikalauja ir tam tikro panoraminio matmens. D. JazukeviÄiÅ«tÄ—s knygoje rusena tam tikros latentinÄ—s socialinÄ—s gijos. VeikÄ—jos tÄ—vas Ä—mÄ— gerti, žudÄ—si dÄ—l to, kad pertvarkos metais prarado darbÄ… kuro aparatÅ«ros gamykloje ir naujo nesusirado. TaÄiau Å¡iÄ… problematikÄ… kol kas skandina begaliniai psichologiniai iÅ¡gyvenimai. RaÅ¡anÄioji, mano galva, yra pajÄ—gi suveržti nuo iÅ¡gyvenimų tirpstantį pasakojimÄ…, bent jau juos nutylÄ—ti ir iÅ¡ryÅ¡kinti aÅ¡tresnius gyvenimo posÅ«kius ir kampus. Nenustebsiu, jei bÅ«sime pakviesti ir į ketvirto D. JazukeviÄiÅ«tÄ—s romano pristatymÄ…. Tik bÅ«tų gerai, jei tai nenutiktų po metų. Tikrai geros knygos, kaip ir vynai, tam, kad subrÄ™stų, reikalauja laiko, skirto jiems iÅ¡laikyti ar paraÅ¡yti. Romanų raÅ¡ymo kaip iÅ¡laikyto arba tik pilstyti parengto konjako metafora gal ir dera žurnalistinei praktikai, bet kelia pernelyg daug iliuzijų skleidžianÄiÄ… įtampÄ…, pasirinkus keliÄ… į tÄ… sunkiai nusakomÄ…, bet savaip reiklų dalykÄ… – literatÅ«rÄ…. |
· Parašė Admin
· 2012.10.13 20:02
Recenzijos · 929 Peržiūros ·
![]() |