DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Briedis Eugenijus" recenzija |
| Pagaliau vaikų literatÅ«roje Å¡vystelÄ—jo dvi Å¡viesios žvaigždÄ—s. Pirmoji – liaujamÄ—s pataikavÄ™ komercinei literatÅ«rai. Antroji, bÅ«tinų bÅ«tiniausia vaikų literatÅ«roje, – atsisakome grynos didaktikos ir mokome vaikus mandagiai, kilniai, gražiai ir dar visaip kitaip gerai elgtis. Ne tiesmukai, ne pamokslaudami, o žaisdami su jais, teikdami gražių pavyzdžių ir Å¡itaip ugdydami jų charakterį. Ir visa tai raÅ¡oma nei į kokį „multiką“ nusižiÅ«rint, o remiantis gimtosios kalbos žaisme, turtingumu, tautosaka. AÅ¡ pati esu priraÅ¡iusi krÅ«vÄ… knygų knygelių vaikams, kurias savo gimtÄ…ja kalba skaito latvių, lenkų, baltarusių, rusų, azerbaidžanieÄių, prancÅ«zų, vokieÄių, anglų vaikai, suprantama, ir lietuvaiÄiai, bet vis tiek lietuvių kalbos dar mokausi. IÅ¡ senų žmonių, senų knygų, tarmių, etnografijos, tautosakos. TaÄiau šį kartÄ… mokausi iÅ¡ jauno raÅ¡ytojo Vytauto V. Landsbergio knygos „Briedis Eugenijus“. Toji, sakau, toji „Kronta“, toji maža leidyklÄ—lÄ— taip iÅ¡augo, taip iÅ¡tįso, kad ne tik gražiai sudÄ—stytas pasakas nepasakas, bet ir tikrų tikriausiÄ… gyvenimÄ… pavaizduoja (ne vien „kaip danguj, taip ir žemÄ—j“, bet ir „kaip žemÄ—j, taip ir vandeny“). Ir net iÅ¡ Australijos dailininkÄ… VaidÄ… Žvirblį pasikvietÄ—, kurio iliustracijų nebuvome nei girdÄ—jÄ™, nei regÄ—jÄ™. Ko moko Å¡i knyga? Pirmiausia, kaip jau minÄ—jau, – gyvos, žaismingos kalbos. Ir ne tik žaismÄ—s, bet ir socialumo mokomÄ—s. Antai upÄ—takis Igoris „pasileido pasroviui tarsi strÄ—lÄ—, norÄ—damas kuo greiÄiau emigruoti iÅ¡ Å¡io nelaimingo kraÅ¡to – kur nors į AirijÄ… ar AmerikÄ…. Ten (...) tvenkiniuose plaukioja riebios aukso žuvys...“ (p. 12). LakÅ¡tingala IzabelÄ— irgi nusivylusi Labanoro giria, ji pasakoja briedžiui: „Matai, tamsta, kartais Äia jų devynios galybÄ—s privažiuoja su savo juodom, velniÅ¡kai prabangiom maÅ¡inom. Jiems buvo visiÅ¡kai neįdomu, kÄ… giedu aÅ¡. Tie nevidonai daug mieliau klausosi savo pragariÅ¡kos muzikos, atsilapojÄ™ maÅ¡inų dureles“ (p. 17). Beje, tokios Å¡velnios sielos dainininkei kiek per grubÅ«s Å¡ie žodžiai... Knygoje veikÄ—jų daug, bet daugiausia meilÄ—s, o tuo paÄiu – kanÄių, pavydo, kerÅ¡to... Juk kas nemyli, tas nekenÄia, – sako lydeka Ifigenija ir raÅ¡o upÄ—s dugno smÄ—lyje ilgesingas eiles. Vytautas turi įgimtÄ… kalbos jausmÄ…. Jo knyga linksma. Ir nejuokingos situacijos mus verÄia Å¡ypsotis, kaip dažniausiai bÅ«na dramoje, o bÅ«tent turtinga, žaisminga, dažnai „atbulinė“ ar „iÅ¡virkÅ¡tinė“ kalba, pvz., vaikai gali atspÄ—ti, iÅ¡ kokios liaudies pasakos paimti Å¡ie žodžiai: „Jei gyva, atplauk pieno puta, / Jei negyva, atplauk be putų...“ (p. 26). Žodžių spalvingumas gerai nusako veikÄ—jų savybes: „žioplas gružliukas“ (p. 20), „varto aÅ¡arotas akis kaip kokia isteriÅ¡ka aukÅ¡lė“, „susinervina kaip eÅ¡erys“ (p. 12), senų Å¡amų patarlÄ— – „kas kalba – nežino, o kas žino – nekalba“ (p. 6). „AÅ¡ kiaurÄ… dienÄ… kiurksau Äia nejudÄ—damas ir žvejoju...“ – skundžiasi gandras. Upelis atsiliepia: „Jei tavo dienos kiauros, tai reikia jas susiÅ«ti“ (p. 62). TaÄiau bene gražiausiai Vytauto „sužaista“ su bjauriais kirminais Aldonu ir Aldute. Jie visÄ… gyvenimÄ… graužia vienas kitÄ…, taip pasisotina ir parodo kitam dÄ—mesį. Net žvirblis, lesdamas juos, užsiima nosį ir sako: „Ko tik nesuvalgai gražesnio pasaulio vardan“ (p. 52). Vėžiui labai tinka epitetas „atbulagalvis“. O briedis dažnai sapnuoja koÅ¡marus, nuo kurių visi sapnai iÅ¡silaksto, vieni kairÄ—n, kiti deÅ¡inÄ—n. Tai Å¡tai kaip atrodo gražioji lietuvių kalba į geras rankas pakliuvusi. Beje, autoriui daug padeda iÅ¡tiktukų žinojimas, pvz., „triokÅ¡t girgžt klerkt – narvo durys palengva atsivÄ—rÄ—!“ (p. 86). O pelÄ—da Izadora ÄiÅ«Å«kÅ¡t nuo klevo Å¡akos, Å¡mÅ«Å«kÅ¡t prie pat tvenkinio, tik Å¡makÅ¡t nagais upÄ—takį Igorį, nuneÅ¡usi į ŽeimenÄ… – Å¡labankÅ¡t Å¡altajan vandenÄ—lin... (p. 76). Visa Å¡i knyga tokiais lietuvių kalbos perliukais mesta ir atausta, tik stebÄ—tis ir mokytis belieka. PelÄ—da Izadora – protingiausia meilÄ—s žinovÄ—. Ji teigia, jog yra trys rÅ«Å¡ys: meilÄ— iÅ¡ susižavÄ—jimo, kuri greit praeina, meilÄ— iÅ¡ pripratimo – ji iÅ¡lieka ilgam kaip draugystÄ—, ir dieviÅ¡koji meilÄ—, pati didingiausia ir gražiausia, iÅ¡lieka amžinai, Å¡vieÄia kaip saulÄ—, dÄ—l nieko nepyksta ir niekada neliÅ«di. TaÄiau pasiaukojimo jai iÅ¡laikyti tikrai reikia. Mat ŽemÄ—je kilo baisi liÅ«tis – lijo keturiasdeÅ¡imt dienų ir naktų, ir visiems gyventojams, iÅ¡skyrus vandens gyvÅ«nus, teko gelbÄ—tis net KernavÄ—s piliakalnyje. Tik per žvyno juodymÄ… lydeka Ifigenija ir upÄ—takis Igoris iÅ¡sigelbÄ—jo Labanoro girioje, o KernavÄ—s piliakalnio virÅ¡Å«nÄ—je susibÅ«rÄ— žmonÄ—s, žvÄ—rys, ropliai ir paukÅ¡Äiai. Briedis Eugenijus su briedaite Leokadija atsidÅ«rÄ— Kauno zoologijos sode. Ir bÅ«tent ten, narve, jis iÅ¡girdo tolimÄ… lakÅ¡tingalos giesmÄ™: „Ei genijau Eugenijau, / Kur tu esi, kur tu esi, / Man atsiliepk, man atsiliepk, / Užbaubk, mielasis, pamaurok, / Trrrrr...“ Ir nors dabar jau dÄ—l meilÄ—s Eugenijui liÅ«dÄ—jo briedaitÄ— Leokadija, briedis atstÅ«mÄ— jos sužeistÄ… Å¡irdį, o atskridusi IzabelÄ— prisiekÄ— jam amžinÄ…jÄ… dieviÅ¡kÄ…jÄ… meilÄ™. Knygoje daug paskirų pasakų, sapnų, taÄiau jie siejasi, įsiterpia į veiksmÄ…. Man labiausiai limpa prie Å¡irdies IzabelÄ—s pasaka apie SaulÄ™ ir MÄ—nulį. MÄ—nulis nesugeba kitų mylÄ—ti, o meilÄ—s reikalauja sau. Laimingas tampa, tik iÅ¡mokÄ™s padÄ—ti kitiems. LyriÅ¡kas ir prasmingas pasakojimas gerai žinomus veikÄ—jus padaro sudÄ—tingus, daugiaplanius. NorÄ—Äiau autoriui prikiÅ¡ti tik Å«mai atsiradusį tvanÄ…. Regis, nežinota, kaip Äia toliau elgtis, – tegul bÅ«na tvanas. Ir ne iÅ¡ karto susigaudžiau: vienas tvanas ar du? Buvo briedis su Leokadija ant to piliakalnio, ar ne? Kaip ten žmonÄ—s ir žvÄ—rys gyveno, kÄ… valgÄ—? Žodžiu, „Tvanas“ silpniausia knygos vieta. Prasmingi ir puslapių pabaigoje esantys paaiÅ¡kinimai. Pvz., „brakonieriai – tai tokie dÄ—dÄ—s, kurie vaikystÄ—je labai mylÄ—jo gamtÄ…, bet paskui užaugo...“ (p. 18). Arba „komplimentai – tai labai komplikuoti dalykai, sunku net paaiÅ¡kinti. Gal geriau papraÅ¡ykit tÄ—velių, kad jie vienas kitam pasakytų kokių nors gražių komplimentų...“ (p. 38). Apie dailininko iliustracijas jau buvome užsiminÄ™ – jos tikrai puikios. YpaÄ lakÅ¡tingalos IzabelÄ—s „portretas“ – tikrų tikriausia nÅ«dienÄ— panelÄ—. Ir tie Å¡lykÅ¡tÅ«s kirminai, graužiantys vienas kitÄ…, dailininko akimis gražiai sÄ—di, simpatiÅ¡ki. Ir upÄ—takis labai iÅ¡raiÅ¡kingas, ir lydeka Ifigenija tokia, kaip pieÅ¡ia vaikai: abi akys vienoje pusÄ—je, su kasa... Gražios ir masinÄ—s scenos. Tikrai žavu, kad dailininkas sugebÄ—jo iÅ¡ trijų spalvų padaryti bent trisdeÅ¡imt rusvai žalsvų atspalvių. |
· Parašė Admin
· 2012.10.03 18:46
Recenzijos · 1192 Peržiūros ·
|
