DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| E.LiegutÄ—s knygos Baltoji Moteris recenzija |
| Emilija LiegutÄ— yra prozininkÄ— ir dramaturgÄ—. Ji yra parÅ¡iusi apsakymų rinkinius, apysakas, pasakas bei pjeses: „Dramblienė“, „ Å uo Džimas – geras“, „PranciÅ¡kus Skorina“, „Emilija Pliaterytė“. Å ios autorÄ—s kuriama literatÅ«ra yra skirta įvairaus amžiaus žmonÄ—ms. RaÅ¡ytoja gali savo pasakojimais paįvairinti fantazija vaikui, o giliais iÅ¡gyvenimais priversti susimÄ…sti jau brandų žmogų. „Baltoji Moteris“ tai vienas naujausių Emilijos LiegutÄ—s romanų. „ Pati autorÄ— sako, jog knygoje gausu jos biografijos detalių, ypaÄ Å¡ilti atsiminimai apie tÄ—vÄ… ir puikų Å¡eimos sugyvenimÄ…. Iki aÅ¡arų graudinanti knygelÄ— „krauju raÅ¡yta“, nes joje visas artimųjų ir draugų gyvenimas.“(IÅ¡ VarÄ—nos vieÅ¡ojoje bibliotekoje vykusio knygos pristatymo). PaÄ—mus knygÄ… į rankas, dar nespÄ—jus jos atversti, į akis krinta ant virÅ¡elio iÅ¡sakytos autorÄ—s mintys, kurios tarsi atspindi prisiminimų sukeliamus pojÅ«Äius: „ Pajutau, meilÄ— ir ilgesys tartum vidinÄ— saulÄ— pakilo iÅ¡ mano atminties ir nuskraidino toli, labai toli... Tenai apirÄ™ mano vaikystÄ—s namo pamatai, laiptai, nudilinti mÄ—nulio pÄ—dų. Graži liÅ«dinti griuvÄ—sių žolÄ— siÅ«buoja tuÅ¡Äiavidurį žiedÄ…. IÅ¡ ten ataidi kÅ«dikystÄ—s paukÅ¡Äio balsas. IÅ¡ ten, iÅ¡ vaikystÄ—s, ir Baltoji Moteris... <...> Siekiu nuskinti griuvÄ—sių augalo – erÅ¡kÄ—trožės – žiedÄ… ir tuoj pat kyÅ¡telÄ—ju pirÅ¡tÄ… į burnÄ…. JauÄiu salstelÄ—jusį sulos skonį, sumiÅ¡usį su krauju. Ne tu, ne – ne tu, kiti erÅ¡kÄ—Äiai sužeidÄ— mane...“ Tai galima bÅ«tų vadinti įžanga į romanÄ…. BÅ«tent iÅ¡ jos galima sprÄ™sti, kad tai ne koks nors lengvas nuotykių romanas, tai nuoroda, kad knyga skirta lyriÅ¡kam skaitytojui. Baltoji Moteris – romano veikÄ—jos vedlÄ— prisiminimų, sapnų keliais. „ Baltoji Moteris iÅ¡ seno pažaliavusiais virÅ¡eliais albumo, gulinÄio skrynioje ant aukÅ¡to.“, „Baltoji Moteris – Å¡viesioji esaties dalis, įprasmintas bÅ«ties simbolis, gebantis apsaugoti nuo blogio, slypintis sieloje ir virÅ¡ jos.“ Toji moteris, galima sakyti, ir yra patys prisiminimai, ne tik skaudÅ«s, bet ir Å¡irdžiai mieli. Praeitis įsirėžusi į gyvenimÄ… skaudžais prisiminimais – kÅ«rinio pagrindinÄ— mintis. Su Å¡ia tema galima bÅ«tų sieti ir pagrindinÄ™ problemÄ…, bÅ«tent visi skaudÅ«s atsiminimai yra sukelti tuometinÄ—s santvarkos, sovietinÄ—s valdžios. Taigi, romano problema – moters iÅ¡gyvenimai, pagrįsti skaudžais prisiminimais. Daug kur kÅ«rinyje minima atmintis:„ Noriu, kad mano atmintis saugotų gyvenimÄ…. TaÄiau atsigręžiu į jÄ… ir matau – yra ne taip.“, „ Daug kÄ… norisi nugramzdinti į užmarÅ¡tį, taÄiau atmintis visada gyva. <...> Atmintis visada budi“ PagrindinÄ— veikÄ—ja yra jauna moteris GabrielÄ—, pasakojanti savo gyvenimo nuotrupas labai intymiai ir intuityviai. HerojÄ— yra labai jautri, Å¡ilta, siekianti teisingumo, atkakli, bet kartu ir silpna, turinti savo mažą pasaulÄ—lį, perpintÄ… prisiminimų bei sapnų, moteris. GabrielÄ— girdi, kÄ… kalba jai mirÄ™ mylimieji. Jai prisiminus AntanÄ—lį, kuris bolÅ¡evikų buvo nuÅ¡autas už partizanavimÄ… ir pamestas gulÄ—ti turgaus aikÅ¡tÄ—je, Å¡is prabyla, pasakoja, kas jo kÅ«no buvo atÄ—jÄ™ aplankyti, kaip jis žuvo, kaip jį užkasÄ— žvyrduobÄ—se. JÄ… sieja labai glaudus ryÅ¡ys su tÄ—vu. Tai jos autoritetas: „ ...jis žengÄ— per gyvenimÄ… įspausdamas gilesnius pÄ—dsakus nei jo tÄ—vas.“ Sekdama juo pagrindinÄ— kÅ«rinio veikÄ—ja taip pat pasižada gyventi taip, kad jos pÄ—dsakai bÅ«tų gilesni už tÄ—vuko. RomanÄ… sudaro trys dalys: „ Atmintis manyje, tavyje, kiekviename mÅ«sų“, „KelionÄ— aplink savo pasaulį“, „Homo Liudens“. KÅ«rinį sudaro trys skirtingi pasakojimo laikai: pokaris – po trylikos metų – dabartis. Å ie laikai persipyne per visÄ… romanÄ…. Skirtingu laiku vis kiti mylimieji vyrai yra apsupÄ™ GabrielÄ™. Pokario metu Å¡alia jos AntanÄ—lis – pirmoji meilÄ—, net ir nužudytas mintimis jis drauge su heroje. Po trylikos metų GabielÄ—s mylimasis yra geodezininkas Aleksas, kuris, mirÄ™s nuo Å¡irdies nepakankamumo, taip pat prabyla iÅ¡ anapus. O kÅ«rinio dabartyje su ja kartu Å¡eimyniniais rupesÄiais dalinasi santechnikas ir uolus tÄ—vynÄ—s patriotas Liudas. Pirmojoje dalyje daugiau vaizduojamas pokario laikas, sovietmeÄio įsigalÄ—jimo pati pradžia, partizanų slapstymasis miÅ¡kuose, GabielÄ—s mažojo broliuko žūtis, jos tÄ—vuko iÅ¡vežimas į lagerį, pirmoji meilÄ—. Visa tai pagrindinÄ— veikÄ—ja pasakoja prisiminimais, kaip įvykius nutikusius prieÅ¡ trylikÄ… metų. Paskojama labai lyriÅ¡kai, intymiai: „ Matau save pro metų bÄ—gsmÄ…, pro krintanÄias nebÅ«tin sekundes, pro Å¡armojantį smilkiniuose laikÄ…, pro užsideganÄias ir vÄ—l užgÄ™stanÄias violetinių alyvų ugnis, pro tamsžalį diemedžio Å¡akelių Å¡velnumÄ… ir rudeniÅ¡kai liÅ«dnÄ… jo pilkų stiebų virpulį, matau save...“ , „ ...aÅ¡ glamonÄ—ju savo skaudžius prisiminimus, ir mano liÅ«desys priklauso man vienai.“ Å ioje dalyje pats skaudžiausias įvykis bÅ«tų GabrielÄ—s broliuko Čėsiuko žūtis. Jį nuÅ¡ovÄ— kitas vaikas, Burneikiukas, kai žaidÄ— banditus su rugiuose rastu žuvusio partizano Å¡autuvu. Ji apraÅ¡yta labai jautriai. Ä®simintiniausia scena – tÄ—vo elgesys su Čėsiuko krauju, iÅ¡varvÄ—jusiu ant žemÄ—s: „<...> tÄ—vas paima iÅ¡ patvorio senÄ… aliuminio puodÄ…, siekteli ten gulÄ—jusio kareiviÅ¡ko kastuvÄ—lio ir pasako: „ Negalima mindžiotižmogaus kraujo“. Ir eina į laukus. Mes, dar likusios dukros, tipename jam iÅ¡ paskos ir matome, kaip kruopÅ¡Äiai tÄ—vas gremžia kastuvu kruvinÄ… žemÄ™ ir deda į puodÄ…. Jis eina iki pat Å¡ulinio mediniu apgliaumijusiu rentiniu, kur žemÄ—je juoduoja tamsi kraujo dÄ—mÄ—...<...> nusiplÄ—Å¡ia kepurÄ™, nulenkÄ™s galvÄ… pastovi ir ima kasti žemÄ™, o mums paliepia: „Pririnkit kvietkų“<...> jis jau stovi supylÄ™s nedidelį kapelį ir prisÄ—mÄ™s puodÄ… vandens. PaÄ—mÄ™s iÅ¡ mÅ«sų gÄ—les, pamerkia į puodÄ… ir vÄ—l labai rimtai, iÅ¡ lÄ—to tardamas žodžius, pasako: „Negalima mindžioti žmogaus kraujo...“ Akivaizdžiai jauÄiama baimÄ—. Tai galima matyti, kad ir iÅ¡ tokio fragmento: „ParskuodÄ™ namo mes slÄ—pÄ—mÄ—s už tÄ—vų nugarų, už gimtojo slenksÄio... SlÄ—pÄ—mÄ—s nuo ko? Žiaurumo, baimÄ—s ar neapykantos? Ar nuo visko?“ Antrojoje dalyje „ KelionÄ— aplink savo pasaulį“ taip pat su moteriÅ¡ka intuicija vyksta pasakojimas toliau. Sužinome, kad GabrielÄ—s tÄ—vÄ… nuÅ¡ovÄ— „vyrai su durtuvais ant Å¡autuvų“, susipažįsta su Aleksu, o taip pat ir su Liudu, susilaukia dukrytÄ—s, sesuo Eugenija yra įnikimusi į alkoholį. ÄŒia skaudi GabrielÄ—s sesers situacija. Ji geria, nes svajonÄ—s neiÅ¡sipildÄ—, jos mylimasis taip pat buvo numestas ant kietos turgaus aikÅ¡tÄ—s grindinio su žaizda smilkinyje. Eugenija save puikiai apibÅ«dina Å¡iais žodžiais: „AÅ¡ – vijoklis. Man reikia Å¡alia tvirto žmogaus, į kurį galÄ—Äiau remtis.“ Å ioje dalyje galima pastebÄ—ti labai plaÄiÄ… erdvÄ™, kai GabrielÄ— pasakoja apie savo pažintį su Aleksu. Tik jie abu neaprÄ—piamoje stepÄ—je. „StepÄ—... ŽiÅ«rÄ—k nežiÅ«rÄ—jÄ™s – nepamatysi ne tik medžio, bet ir horizonto. Netgi dangaus tolumoje nÄ—ra. Dangus – tik aukÅ¡tai, virÅ¡ tavÄ™s. Tarsi gilus dubuo bÅ«tų tau ant galvos užvožtas. Jis tave alsina, slegia, trukdo kvÄ—puoti. Bet tu eini į plynÄ™, per rausvas, į visas kÅ«no poras prasismelkianÄias dulkes...“ TreÄioji dalis, kuri pavadinta „Homo Ludens“(laisvas žmogus), yra kiek silpnesnÄ—. ÄŒia kur kas greiÄiau perteikiami susipinantys pagrindinÄ—s veikÄ—jos biografijos ir Lietuvos naujausios istorijos faktai, įvykiai, disidentų pavardÄ—s. Å ioje dalyje galima matyti aiÅ¡kia Liudo pozicijÄ… Å¡alia GabrielÄ—s. Jis jos vyras, energingas, kovingas žmogus. Homo Ludens ir yra pats Liudas. DÄ—l valstybÄ—s laisvÄ—s troÅ¡kimo jam tenka užmokÄ—ti savo nelaisve. Liudas yra uždaromas už disidentinÄ™ veiklÄ… į kalÄ—jimÄ…. GabielÄ— lieka nežinioje, grįš vyras ar jau daugiau negrįš... „Liudo žvilgsnis lyg drÄ—gnas pÄ—dsakas visam gyvenimui įsispaudÄ— mano Å¡irdyje. Jame buvo tik vienas atvaizdas – kanÄia dÄ—l TÄ—vynÄ—s.“ Kiekviena Å¡io romano netektis beveik visuomet tiesiogiai susijusi su sovietmeÄio santvarka. Daugelis įvykių pateisinama tokiais žodžiais: „Toks buvo laikas. Nesuprasi, kas kaltas, kas ne.“, „Toks buvo laikas. BaimÄ—, nepasitikÄ—jimas klestÄ—te klestÄ—jo. Burneika, bijodamas tavo tÄ—vo kerÅ¡to, Å¡nibžtelÄ—jo, kur reikia – ir tÄ—vas lageryje...“ Emilija LiegutÄ— žaidžia su kÅ«rinio laiku, žaviai supina praeitį ir ateitį, net sapnÄ…, su moteriÅ¡ka nuovoka pajunta aplinkÄ… . Mano nuomone, tai puikus kÅ«rinys. Å i raÅ¡ytoja mane sužavÄ—jo dar paauglystÄ—je. Mokydamasi mokykloje perskaiÄiau visas, kiek tik buvo biliotekoje, LiegutÄ—s knygas. Å iÄ… knygÄ… gali skaityti ir žmogus, iÅ¡gyvenÄ™s dar visai netolimos istorijos įvykius, ir tas, kuriam Å¡ie įvykiai yra svetimi. Tai puikus romanas Å¡iuolaikiniam jaunimui, kad galÄ—tų suvokti tuometinį gyvenimÄ…, kuris buvo toks nestabilus, lyg ant peilio aÅ¡menų: vienas sprustelÄ—jimas ir... TaÄiau iÅ¡kyla klausimas, ar galÄ—tų sudominti lyriÅ¡kai, o kai kur net impresionistiÅ¡kai raÅ¡anti autorÄ—? Juk SalomÄ—jos NÄ—ries laikai praÄ—jo. Dabar moderniojoje kÅ«ryboje gausu ironojos, melancholijos. RaÅ¡ytoja per daug trapiai, saldžiai vaizduoja gan dramatiÅ¡kus įvykius. Kažin, ar dar kÄ… nors dar domina valstybingumo klausimas, kai gyvenimas kupinas laisvÄ—s, Ä—jimo iÅ¡ tÄ—vynÄ—s, o ne į jÄ…... Ar dar domina kÄ… praeitis, kai gyvenimas Å¡uoliuoja į priekį? Ir, kai tik daugų daugiausiai, mes visi kapstomÄ—s savo buityje, bandydami suvokti kiekvienos dalelÄ—s esmÄ™, o nesižvalgom į praeitį... |
· Parašė Admin
· 2012.10.03 00:41
Recenzijos · 1136 Peržiūros ·
|
