Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.

Žemai pakalnėje tyvuliavo skaidrus Udruvės ežeras, plačiai išsišakojęs tarp aplinkinių kalnų, apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių maurais. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.

Udruvės ežero vandenys nuolatos skalavo malūno kalno apgriuvusį šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti ssu visu malūnu. Bet pragyveno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūžimas susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.

Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės malūnininką Baltrų Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame malūne su savo vienturte dukra Jurga. Senas našlys taip mylėjo savo vienturtę, kad dieną naktį akių nuo jos nenuleisdavo, kartais visas nušvisdamas ttarsi nepaprastos laimės apšviestas, o kartais taip nuliūsdamas ir susirūpindamas, kad net žilų plaukų vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra – visas jo džiaugsmas, rrūpestis ir gyvenimas.

O dukrai maža terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.

Ne vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyvenimui, bet niekas neišeidavo, nors ir kažin kaip sugundyti stengdavosi. Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo aatvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.

Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, – oo jų buvo ne vienas, bet septyni, – staiga dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero pusėje arba dar blogiau – čia pat prie malūno klampiose Paudruvės pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo.

O nuo to laiko, kai vienas valakininko sūnus prarado Paudruvės pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai kitas išdidus senbernis su savo piršliu nuvažiavo nuo stataus skardžio tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko sprandą pačiam geriausiam apylinkės piršliui, kad tas neužilgo net dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį.

Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias – Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas. Dar kiti, nenorėdami tikėti tokiomis paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes, beprotiškai mylėdamas vienturtę ssavo dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse sklido kalbos), taisąs visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų su piršliais atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.

Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežinojo, tiktai Jurga juokdavosi, išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su jaunikiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo.

– Tur būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, – kartais jis atsakydavo. – Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.

Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną dieną ir naktį – niekados nepaklysi, o su piršliais nė nemėgink – būtinai nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais nors kartais ir laukdavo, bet nesulaukdavo. Tada nejučiomis Jurgos linksmosios akys kartais apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo malūne, kažką galvodamas ir nieko nesugalvodamas, tiktai dar labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atvažiuoti, ir jeigu pirma pro ppirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais pamatęs nuliūdusią dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.

Tada visa burna prakalbėjo Švendubrės ubagyno senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus gyveno Baltaragio malūne, ir su ja tenai keisti dalykai atsitiko, kuriais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi tokie nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena davatka.

Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą auštant sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės davatkyne, kad neatsitiktų daugiau tokių baisių dalykų.

Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius, norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.

Kaip ten buvo – nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno malūnininko namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė –

netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvytusi jos jaunystė.

Tuos iš apmaudo pasakytus žodžius nugirdęs, Baltaragis kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.

– Gerai, – sako, – galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.

Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.

– Atstok, – sako. – Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi?

Tada nusijuokė BBaltaragis ir linksmai tarė:

– Nieko, – sako. – Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.

Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo jos kalbos, tiktai savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.

Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradėjus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kiemo, žiūrėdama, įį kurią sodybą piršliai pasuks. Apie save net nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas, bet žiūri – piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.

– Ar nepaklydo? – apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kkad nė karto pas ją su jaunikiu nebuvo atvažiavę.

Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai paklydo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.

– Kas gi čia dabar? – net nutirpo visa Uršulė.

O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:

– Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?

– Ne pono, – sako apmirdama Uršulė, – tiktai Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.

– Tai mums jo kaip tik ir reikia, – sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. – Ar priimsite pakeleivingus svečius?

– Labai prašome, – atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. &– Seniai mielų svetelių laukiame.

Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje pasislėpė, baisiai nerimaudama. Argi čia būtų pagaliau jos atvažiavęs karalaitis?

O tuo tarpu žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi neprisėdęs, stačias prie durų pradėjo savo oraciją:

– Važiavau paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį – sako. – Antinėlis krykščia, nerimauja, ieško raibos antelės. Ar kartais jos čia nesurasime?

– O kaipgi, – atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. – Ar ne šitos ieškote?

– KKaip tik tos pačios, – atsakė patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas aplinkui ratą.

Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti negali. Žvilgtelėjo akių kampeliu – jaunikis gražus neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse kažkokie raibuliai.

Pasodino jaunuosius už stalo, ant kurio tuojau bonka atsirado, žalia rūta užkišta. O kaip ten toliau seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys koks būtų užėjęs ar galvos būtų visai netekusi. Dabar ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių velnio Pinčuko padarytas sąmokslas jos skaistybei pražudyti.

O tada Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime (tikrai, užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai viskas truko. Tiktai vėliau prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės apsvaigusi, išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys žilabarzdis, o už kitos jaunikaitis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, – tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis! – kažko patenkintas ir kklastingai šypsodamas, bet Uršulei jis tarsi buvęs nebuvęs. Tiktai išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs įsikišo juos į užantį. Tur būt, tada ir pardavė jos skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.

Taip apstulbusią Uršulę pasodino į auksinę karietą, šalia jos iš dešinės pusės atsisėdo piršlys žilabarzdis, o iš kaires – jaunikis kaip diemedėlis. Nenustovi prie gonkų juodbėriai žirgai, ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. Piršlys ir sako:

– Važiuosime užsakų!

– Laimingai! – palinkėjo Baltaragis.

Juodbėriai žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nė mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko.

Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės spėjo persižegnoti. Tada sužaibavo dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei karietos, nei piršlio su jaunikiu neliko lyg niekada nebuvę, o nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi pažastų į maurus įsmukusi. O dar kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramzdinti norėdamas.

Tada suprato Uršulė, už ko norėjo Baltaragis ją išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios Švendubrės mergelės, kuriai buvo padariusi apžadus ir kuri globojo nekaltas mergeles ir saugojo jų skaistybę. Bet Švendubrė bbuvusi per toli, o gal todėl, kad buvo tamsi, audringa naktis, į Uršulės šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės liūno velnią Pinčuką.

– Šauk nešauk, – sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs, – nieko iš to nebus. Tu man seniai esi pažadėta ir mano būsi.

Pinčukas norėjo savo sužadėtinę meiliai apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.

– Kaip tavo? – nejuokais supyko. – Kas tau galėjo mane pažadėti?

– Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! – atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę už šimtakvoldžio sijono.

Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai buvo nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas už ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo kuo greičiau ištrūkti iš po šimtakvoldžio sijono, bet kaip tyčia skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.

Tai Uršulė, nieko nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio sijono (laimė, devynis buvo užsisegusi), tiktai baisiai įtūžusi, užkūrė tokią pirtį Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti. Gal būt, Uršulė būtų visai užniurkiusi Pinčuką, bet tas, neturėdamas kur dėtis, praplėšė sijono klostes ir smuko

į liūno dugną, traukdamas paskui ir Uršulę.

Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną Pinčuką. Norėjo dar kartą jį pričiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui, cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. Tada Uršulė paskutinėmis jėgomis išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo rožančių su škaplieriais ir pradėjo jais šveisti Pinčuką kur pakliūva: per akis, per ragus, per šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė po lliekną kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nė per žingsnį neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino rožančiumi ir visaip garbino, kad vargšas velniukas pagaliau neišturėjo, nusikeikė ir tarė:

– Trauk tave devynios, tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok tu nuo manęs!

– Aš tau atstosiu! – pasipiktino Uršulė ir griebė Pinčuką už ragų.

Uršulė norėjo dar kartą užmesti jam ant galvos šimtakvoldį sudraskytą sijoną, užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti pas Baltaragį, kad pamatytų tas begėdis, kokį jaunikį jjai norėjęs išpiršti. Bet čia kaime gaidžiai pragydo, Pinčukas pasimuistė ir dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne pasiliko tiktai kažkokia žievė lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas, užsikabinęs už krūmo, ten ir liko. Ką su juo veiksi, velnio suterštu ir sudraskytu? NNumetė ir žievę nusispiovusi.

Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po Paudruvės pelkes, baisiai širsdama ir negalėdama išsikapstyti. Tiktai prašvitus, įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, ligi kelių pasikaišiusi likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.

Baltaragio laimė, kad laiku išgirdo pardūkstančią iš pelkių davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne anksčiau parbėgusio Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užsiremti. Būtų jam kliuvę ne mažiau, kaip Pinčukui, o gal ir daugiau – už nuvytusią jaunystę ir biaurų pasityčiojimą.

Sugrįžusi Uršulė, negalėdama į malūną įsiveržti ir savo apmaudo ant neprieteliaus galvos nugiežti, pasiautėjo tiktai po kiemą su visais prakeiksmais, o paskui, lyg atsipeikėjusi, nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti į pakalnę Švendubrės linkui. Bėgo, vvis dar atsigrįždama ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja – žegnojo ir plūdosi visų keiksmų keiksmais.

– Visai pasiuto davatka, – galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno viršutinį langelį į tolstančią Uršulę. – Matyt, nė velnias neįstengia jos pagriebti.

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Perdaug jau keisti jie buvo.

Tiktai vienas Švendubrės klebonas Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimą, nnes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia pabalių, miškų ir ežerų parapija, velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų neįveikiama galybe. Taigi tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės nusususiais šlėktomis, tai visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.

Buvo ankstyvas pavasario rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno atbėgo į kleboniją su ta baisia žinia. Pro murziną langelį skverbėsi saulės spindulys, aplinkui zirzė musės, o voras kampe tinklą spendė. Ant stalo mėtėsi išblaškytos kortos, o krėsle klebonas knarkė, kad net langai tirtėjo.

– Tegul bus pagarbintas.- tarė Uršulė, pravėrusi duris, bet jai atsiliepė tiktai klebono knarkimas.

Krūptelėjusi Uršulė norėjo sprukti atgal, bet staiga susigriebė (kur ji, vargšė, dėsis tokioje nelaimėje?), pasidėjo ryšulėlį prie durų ir prislinko arčiau. Klebonas knarkė išsižiojęs, o musės zujo aplink burną, lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią gerklę ir bijodamos ten prasmegti. Uršulė mostelejo ranka, baidydama muses, o klebonas nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas.

Apsidžiaugusi Uršulė pabučiavo klebonui ranką ir pradėjo pasakoti apie viso savo amžiaus skriaudas ir keistą nutikimą Baltaragio malūne.

– Girdėjau apie ttą Baltaragio malūną, – nusižiovavo klebonas ir pertraukė Uršulės pasakojimą. – Matyt, velnio veislė suka ten lizdą.

– Tikriausiai, – patvirtino Uršulė.

– Ar ne todėl jis tave ir norėjo išleisti? – pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. – Matyt, susigiminiuoti norėjo.

– O kaipgi, – nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. – Ne kitaip čia ir buvo.

Staiga Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti, bet žiūri – tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl ėmė knarkti.

Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio klebono, nežinodama, ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, tik bijojo kleboną žadinti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, lyg kažką dar pasakyti norėtų. Ji greitai pasilenkė ir pabučiavo jam ranką.

– Ką sakai, klebonėli? – paklausė.

Klebonas vėl atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo moterėlę, pagalvojo, kad iš davatkyno bus kuri atėjusi jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir tarė:

– Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.

Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kkažką prisiminęs, ją sustabdė.

– Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?

– O kaipgi, klebonėli, – apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. – Apie tą patį velnių raganių.

– Na, ir ką gi papasakosi? – susidomėjo klebonas.

– Ogi štai ką! – Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo savo istoriją. Klebonas klausė, klausė, ir vėl jam užėjo miegas.

– Gerai, – sako jis. – Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.

– Bet kur aš eisiu, klebonėli? – nusiminė Uršulė.

– Kaip tai kur? – nesuprato klebonas. – Nagi namo.

– Negaliu aš grįžti pas tą raganių.

– Ak šitaip! – suprato klebonas.- Na, tai sakiau, eik į davatkyną.

Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.

O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų kaip širšės rudenį davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Tik Uršulė būtų buvusi

ne Uršulė, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią nebėra gyvenimo davatkyne.

– Kokia velnio nuotaka? – nesuprato klebonas.

– Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.

Klebonas buvo visiškai užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė negalėjo viską ligi galo išaiškinti. Dabar tai padarė kitos davatkos. Bet jos ėėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.

– Gerai, – pasakė klebonas davatkoms. – Ištirsiu tą reikalą.

Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui rūpesčių? Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:

– Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti?

Staiga užklupta, Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:

– Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?

– Taigi, taigi, apie Baltaragį, – atsiminė klebonas. – Kaip jjis ten dabar?

– Nežinau, klebonėli, – atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai pramokusi davatkystės dorybių.

– Tai reikia sužinoti, – pasakė klebonas ir nuėjo nepatenkintas, kam jis tą davatką užkalbino.

Tas klebono užsiminimas pasodino Uršulę kkaip ant balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi, tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui vieną kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.

– Čia tai jau tikrai kažkokie nauji burtai, – iš karto suprato Uršulė ir ėmėsi veikti.

Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjelio, ttuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.

Netoli teko bėgti. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nė lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.

– Klebonėli, – įpuolusi sako, – Baltaragio malūnas sukasi

– Tai kas, kad sukasi? – nesuprato klebonas.

– Betgi be vėjo, klebonėli, – paaiškino Uršulė.

– Kaip tai be vėjo? – nnustebo klebonas.

– Nagi taip, be vėjo ir sukasi, – norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. – Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.

– Reiks ištirti, – sutiko klebonas. – Jei ką naujo sužinosi, pasakyk man.

Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi, nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo viską ištirti kaip reikia, neturėjo ką daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūnininkas gyvena jo parapijoje.

Tiktai paskui, kai pas Baltaragio dukterį pradėjo važiuoti piršliai ir niekaip negalėdavo atvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė. nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausėsi, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir prabilo:

– Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.

Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?

Uršulė ggerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, kam tie nauji burtai. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:

– Kokia aš kvaila, nors ir sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas Baltaragis, nepriveikęs manęs išleisti už Pinčuko, jam savo dukterį prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš karto?

Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio su Pinčiuku burtų užmačias ir piktus darbus. Tiktai pati nežinojo ir kitiems buvo neaišku, ar džiaugiasi tuo Uršulė, ar piktinasi. Toks džiaugsmas ir pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.

O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.

Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu net už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai iš savo namų išgyvendino.

Tai dabar Uršulė net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi pražūti.

– Taip jai ir rreikia, – ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi paslaptį. – Velnias motiną pripiršo, velnias ir dukterį pagriebs.

Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo, bet nieko nesugalvojo, ir tarė: tegu prasmenga jis su ta Uršule, tiktai jam galvos nekvaršina.

O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas pasirodė jai esąs baisi nuodėmė (juk nekentė Jurgos tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlės vis dėlto būta tos Uršulės.

Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo Uršulė bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi), timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:

– Dukrele, turiu su tavim pasikalbėti.

Jurga su pašaipa grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai tarė:

– O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.

Supyko Uršulė, išgirdusi tokius atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę.

Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė jai visas baisybes, kokios ją ištiks, jeigu nepaklausysianti. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:

– Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?

Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, vien tik pagalvojus, kad jau išpirkusi savo didžiąją nuodėmę ir Jurgą išgelbėjusi.

– Daryk, mergele, skaistybės apžadus, – pasakė nudžiugusi Uršulė. – Susižieduok su Juozapu skaisčiausiu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta.

– Ir įstok į davatkyną, &– pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.

– Gali ir į davatkyną, – rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.

– Negaliu, tetule, – atsakė. – Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturėsiu nė vienos dienos davatkyne. Daryk ką nori, tetule, tiktai ne davatkynas.

Atsiduso tada Uršulė, mato – nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:

– Gailėsies, dukrele, tiktai bus per vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, ttada amžinai pražūsi.

Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė.

– Ar gali taip būti, tetule? – paklausė.

– Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai! – Uršulė liūdnai pamaksėjo galva kaip nuvarytas arklys.

– Ar tu matei tą Pinčuką?-vėl rimtai paklausė Jurga.

– O kaipgi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, – rimtai atsakė Uršulė.

– Ir nenuvažiavai?

– Nenuvažiavau, – atsiduso Uršulė. – Skaistybės apžadai išgelbėjo.

– Dabar tai suprantu, tetule, – visiškai rimtai pritarė Jurga, – kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.

– Ką tu kalbi, dukrele? – nesuprato Uršulė, rimtai su ja kalba ar į akis juokiasi.

– Tokius pat niekus, kaip ir tu, – atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.

Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti, bet tiktai su piktu priekaištu akyse palydėjo Jurgą, nieko daugiau nnepasakiusi, nors ir baisiai niežėjo liežuvį.

– Pražuvo amžinai, – paskui su apmaudu tarė pati sau ir išsitraukė rožančių, kad nusiramintų.

Nuėjo į bažnyčią, varstydama rožančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar neišpirko. Pagaliau nusiramino, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo nuodėmingą neapykantą (kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė?), ir pradėjo kalbėti atgailos rožančių. Bet, ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bbažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.

– Štai kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! – graudžiai pagalvojo Uršulė, kalbėdama rožančių ir visai užmiršdama, kad daro naują nuodėmę.

O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime, gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru Visgirda, septynias mylias aplinkui geriausiais savo obuolmušiais žirgais.

Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas – kol eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai saugojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo su obuolmušiais, tai kaip su paukščiais – lygus kelias ar pabiuręs – nulėkdavo.

Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti, ieškodamas merginos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti tokiais, kaip viesulai, arkliais. Pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines merginas nuotakas ir net už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.

Kinkydavo GGirdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje nenustygdavo, ne į karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė ir viena ausimi neprigirdėjo, o pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, dieve padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.

Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu gąsdinti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir kalbėjo:

– Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.

Bet, deja, vis nesurasdavo tokios merginos, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.

Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia. Jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne ttik neramstė, bet su tais savo obuolmušiais tarsi ištaršyti norėjo į visus keturis vėjus. Todėl jam ir tokios merginos prireikė, su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami.

Bet kur tokią rasi? Visos buvo gerų ūkininkų rimtos dukterys. Tad nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais negalįs atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten yra.

Švendubrės merginos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. Merginos nuotakos spruko prunkšdamos į šalis, kad neužkalbintų keistas jaunikis ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti,

– Tai bent žirgeliai! – ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: – Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.

Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita mergina, sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai:

– Tavasis atvažiavo!

– Koks? – nesuprato Jurga.

– Nagi tas – su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.

– O gal ir manasis? Ką tu žinai? – pyktelėjo Jurga,

kad merginos drįsta iš jos juoktis. – Kur jis?

– Nagi anava, ar nematai, stovi, – pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.

Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo važinėjo, merginas gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.

– Pas visas merginas važinėji,- pasakė, tiesiai į akis žiūrėdama, – o pas mmane neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?

Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.

– Nepaprasta tu mergina, – atsakė tiesiai Girdvainis, – ir paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.

– Tai išsklaidyk, – atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. – Jei išsklaidysi, gal ir eeisiu už tavęs.

– Eisi – neisi, – atgavo Girdvainis išdidumą, – o pirmą šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.

Tuo metu, pamatę Girdvainį kalbant su Jurga, susirinko aplinkui merginų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę nnet Girdvainio žirgus.

Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.

– Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, – kažin kas atsiliepė.

O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:

– Lauksiu. Neužmiršk.

Tai pasakiusi, nuėjo, nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.

Tiktai širdis krūptelėjo, lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?

Jurga grįžtelėjo pro petį, nenorėdama tikėti, ir susitiko su Girdvainio degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo, baisiai sunerimusi.

Tas žvilgsnis pro petį galutinai pritrenkė Girdvainį.

– Tai bent mergina! – pats sau ppasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.

Bet Jurga neatsigręžė ir greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su tėvu tuojau išvažiavo namo.

Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais,

Tiktai ar nne per greitai Girdvainis susižavėjo?