KNYGOS "MIEGO BROLIS" RECENZIJA
Parašė · 2012.10.13
“Miego brolis†– tai pasakojimas apie neregėtai genialaus muziko
Johaneso Elijo Alderio apgailÄ—tinÄ… gyvenimÄ…. Apdovanotos neregÄ—ta klausa
“jo ausys iÅ¡girsdavo tokius dalykus, kurių protas nepajÄ—gÄ— suvirÅ¡kintiâ€.
Johaneso Elijaus gyvenimo aprašymas “...yra ne kas kita, tik liūdnas visų
tų, galbūt nujautusių didį jo talentą, nepadarytų darbų ir aplaidumo
vardijimas, sąrašas žmonių, kurie tam talentui leido pražūti per savo
abejingumÄ…, paprasÄiausiÄ… kvailumÄ…, o ir <...> per grynų gryniausiÄ…
pavydÄ…â€. Ir niekas nežino, kas galÄ—jo iÅ¡augti iÅ¡ talentingo jaunuolio, jei
jis būtų gimęs ne Dievo užmirštame Ešbergo kaimelyje, kuriame gyveno tik
dvi giminės ir dėl kraujomaišos vaikų išsigimimai buvo neregėtai dažnas
reiÅ¡kinys, o didesniame mieste ar bent miestelyje. TaÄiau net “kai Å¡io
žmogaus gabumai jau seniausiai buvo akivaizdūs, vis dar niekas nenorėjo
Å¡ito suvoktiâ€.
Talentingasis muzikas mirė sulaukęs vos dvidešimt dvejų metų, nutaręs
keistai pasitraukti iš šio pasaulio – nemiegoti iki mirties. Mirė paveiktas
abejingo ir žiauraus pasaulio bei klajojanÄio pamokslininko minties, kad
“kas myli, tas nemiegaâ€. O svarbiausia – pasitraukÄ— dÄ—l nelaimingos meilÄ—s
savo pusseserei Elbetai, kuriÄ… mylÄ—jo dar jai esant motinos įsÄiose.
Nors pagrindinio herojaus pasitraukimas sietinas su meile, šio kūrinio
meilÄ—s romanu nepavadinÄiau. Anaiptol. TaÄiau įvardinti romano pobÅ«dį man
be galo sunku, o galbūt net neįmanoma. Todėl telieka “Miego brolis†tiesiog
romanu...
“Miego broliui†būdingas nenuoseklus pasakojimas, nuolatinis šokinėjimas
nuo vieno veikėjo paveikslo prie kito bei dėmesio sutelkimas į aibes mažiau
reikšmingų dalykų. Daugeliui kūrinių tai suteiktų neįdomumą, blaškytų
skaitytojÄ… ir neleistų įsigilinti į romanÄ…. TaÄiau “Miego brolioâ€
unikalumas ir pasireiškia tame, kad autorius visus šiuos dalykus sujungia į
vieną visumą, pasitelkia kuriant romano modernų stilių bei prikaustant
skaitytojo dėmesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Robertas Schneideris
fantastiškai piešia, regis, paprastas situacijas, kurios vėliau perauga į
neįtikÄ—tinas scenas. NeskaiÄiavau kiek kartų Å¡ios scenos pasiekdavo
realybės ir fantastikos slenkstį. Dar daugiau kartų jos atsidurdavo netgi
ties beprotybÄ—s riba. TaÄiau visada buvo meistriÅ¡kai nuslopinamos. IÅ¡skyrus
tą paskutinį kartą, kai Johanesas Elijas Alderis pasitraukė iš gyvenimo...