A.Miškinio kūrinio "Rūpintojėlių Lietuva" interpretacija
Parašė Admin· 2012.11.02
Antanas Miškinis - modernaus neoromantinio stiliaus poetas, programiškai siekęs poetinę kalbą suartinti su šnekamąja, tautosakinę tradiciją keitęs literatūrine kultūra, dainiškąją patirtį jungęs su avangardistine poetika.
Antanas MiÅ¡kinis gimÄ— 1905m. sausio 29d. JuknÄ—nų kaime, Utenos apskrityje. 1945-1948m. A.MiÅ¡kinis įsijungÄ— į antisovietinÄ™ rezistencijÄ…. 1948m. buvo suimtas, už akių nuteistas ir iÅ¡tremtas į SibirÄ…. Tik 1956m. jam buvo leista grįžti į LietuvÄ…. Sibiro tremtyje poetas sukÅ«rÄ— vienÄ… paÄių stipriausių pasiprieÅ¡inimo literatÅ«ros kÅ«rinių - eilÄ—raÅ¡Äių ciklÄ… (paskelbta 1989m.). Grįžęs į LietuvÄ…, poetas galÄ—jo raÅ¡yti tik optimistinius arba neutralius gamtinius eilÄ—raÅ¡Äius, vertÄ— įvairių autorių kÅ«rinius į lietuvių kalbÄ…, raÅ¡Ä— atsiminimus.A.MiÅ¡kinis mirÄ— 1983m. gruodžio 16d. Vilniuje.
BÅ«damas tremtyje jis sukÅ«rÄ— psalmÄ™ „RÅ«pintojÄ—lių Lietuva“. PsalmÄ— – tai biblinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padÄ—kos ar Å¡lovinamųjų motyvų lyrikos kÅ«rinys. Kaip mes patys žinome, iÅ¡tremtieji prarasdavÄ™ viskÄ…: turtÄ…, namų Å¡ilumÄ…, artimuosius, kartais sunkių gyvenimo salygų iÅ¡sÄ™kinti praranda viltį ir žmogiÅ¡kumÄ…. TaÄiau Antanas MiÅ¡kinis iÅ¡saugojo žmogiÅ¡kumÄ… , tikÄ—jimÄ… ir kreipÄ—si į DievÄ… praÅ¡ydamas pagalbos. „RÅ«pintojÄ—lių Lietuva“ kaip tik ir yra psalmÄ—, kuria poetas kreipiasi į VieÅ¡patį melsdamas pagalbos ne tik sau, bet ir visiems esantiems tremtyje. PraÅ¡o, kad nenusisuktų nuo jų Å¡iuo sunkiu gyvenimo tarpsniu.
O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau, Išniekinti mes šaukiamės Tavęs - Parodyk mums prašvintantį rytojų Ir iš vergijos tragiškos išvesk.
A. MiÅ¡kinio psalmÄ—je prieÅ¡as yra sutapatinamas su devyniagalviu slibinu, kuris tautosakoje yra tarsi blogio įsikÅ«nijimas, spjaudosi ugnimi ir nenumirÅ¡ta tol, kol nenukertamos visos galvos. TodÄ—l poetas prieÅ¡Ä… vaizduoja kaip slibinÄ…, kuris Å¡vaistosi gaisru, kerÅ¡tu, bei mirtimi. Nuo seno žaliuojantys lietuvių miÅ¡kai buvo didžiausias jų pasididžiavimas, o baisusis prieÅ¡as visa tai niekina ir nuodija krauju. Su devyniagalviu slibinu į LietuvÄ… atÄ—jo tamsÅ«s laikai, prieÅ¡as vis darosi agresyvesnis, įžūlesnis, bei persekioja jam nepaklÅ«stanÄius „pranaÅ¡us“, kurie numatÄ— kas atsitiks Lietuvai, kai jis įžengs į jÄ…. „Bedievio“ engiami žmonÄ—s nori sukilti, jų Å¡irdyse verda pyktis ir kerÅ¡tas, taÄiau prieÅ¡as gudrus ir nepaklÅ«stanÄius verÄia „garbinti kalinio grandis“. PrieÅ¡ams nÄ—ra nieko Å¡venta, tikinÄiųjų maldos buvo prievarta užgniaužtos.
ŽmonÄ—s meldžiasi Dievui, praÅ¡o, kad iÅ¡klausytų jų „baisiausio rÄ—ksmo“, iÅ¡saugotų daug „sielų nekaltų“, apgintų mirusiųju kapus, tikinÄiųjų sielas nuo paniekinimo.Kreipiasi į AukÅ¡ÄiausiÄ…jį praÅ¡ydami parodyti keliÄ… namo iÅ¡ „slibino nasrų į Å¡vintantį rytojų“.
Lietuvių Å¡auksmas toks stiprus, kad „skaldos kalno uolos“ ir „nuo verksmo verÄias marių sietuva;“ visi jie puola po Dievo kojom, praÅ¡ydami paÅ¡alinti tÄ… tamsÄ… nuo Lietuvos.