Knygos "Sudužusių širdžių diena" recenzija
Parašė · 2012.10.14
„Diena, kai sugriūva pasaulis, niekuo nesiskiria nuo kitų“ — toks galėtų būti žurnalistės Saulės Sakalauskaitės romano šūkis (juo prasideda vienas pirmųjų romano skyrių), man asmeniškai priminęs dažnai cituojamą Levo Tolstojaus mintį iš „Anos Kareninos“ — „Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip“. Ir nors „Sudužusių širdžių dienos“ veiksmo centre — vos viena nelaiminga šeima, galime perfrazuoti klasiko mintį ir pritaikyti ją kiekvienam žmogui — juk visi esame nelaimingi savaip.
Turiu pripažinti, kad iš šio romano tikėjausi ne to, ką gavau. Melancholiškas viršelis, romantiškas, nors ir skaudus pavadinimas — tikėjausi lengvo „feel good“ tipo romano. Tokio, kuris palaikytų mano tikėjimą tikra meile, atpalaiduotų po sunkios darbo dienos. Tokio, kuriame nekapstoma pernelyg giliai, neužkabinamos pernelyg rimtos temos. Tokio, kuris kurtų svajonę. Ne, gavau visiškai ne tai.
KÄ… gi gavau? Gavau istorijÄ… apie du žmones, pamirÅ¡usius, kodÄ—l jie kadaise mylÄ—jo vienas kitÄ…. Ne, ne taip. Jie puikiai pamena, kodÄ—l mylÄ—jo. Tik negali suprasti, kur dingo ta mergina, tas vaikinas. Kur dingo tie pomÄ—giai, tas rengimosi stilius. Tas gyvenimo džiaugsmas. Ta aistra, tas geismas, galų gale. Kada visa tai dingo? Kristijonas ir BeatriÄÄ— nugyveno kartu ne vienerius metus — iki tos akimirkos, kai jis praneÅ¡Ä—, kad turi kitÄ….
Kiekviena „kita“ šeimoje — mažos dramos pradžia. Šios šeimos drama — didžiulė. Jam atrodo, kad įsimylėjo, o ji nesuvokia, kaip tai galėjo atsitikti. Jie nesikalba, o kai kalbasi, būna tik dar blogiau. Tai santuoka su nemenku stažu, o tai reiškia ir nemenką nuoskaudų ir nusivylimų bagažą. Nuoskaudų, kurios, staiga išplaukusios į paviršių, sukelia nemenką potvynį.
BeatriÄÄ— skÄ™sta, atsiduria psichiatrinÄ—je ligoninÄ—je. Ji nyksta tiesiog akyse, kai tuo tarpu jos (buvÄ™s) vyras turÅ¡kiasi vis naujų meilių pursluose. Jo elgesys su BeatriÄe — žiaurus, tiesiog žvÄ—riÅ¡kas, nesuvokiamas, nepateisinamas. Ar ji atras savyje jÄ—gų atsistoti ant kojų? Susitvarkyti gyvenimÄ…? Grįžti į darbÄ…? Ar susitaikys su vyru? O gal ras kitÄ…? KÄ… pasirinks Kristijonas? Ä® visus Å¡iuos klausimus, žinoma, atsakys pati knyga. IÅ¡duosiu tik, kad jos pabaiga, kaip ir dera meilÄ—s romanui — laiminga.
Tik... kokia yra tos laimės kaina? Autorė perša mintį, kad šeimos išsaugojimas — svarbiausias dalykas. Tik ar viską galima atleisti? Ar viską verta atleisti? Ir, atleidus, ar įmanoma viską pamiršti? Jei artimiausio žmogaus, vyro, nėra šalia sunkiausią tavo gyvenimo akimirką, dar blogiau — jei jis yra šių sunkumų kaltininku, kaip galima vėl juo pasitikėti? Kaip galima gyventi toliau, negalvojant apie tai, kad visa ši istorija gali vėl pasikartoti?
Sakoma, kad Å¡aukÅ¡tas deguto sugadina medaus statinÄ™. Å is romanas — tai greiÄiau deguto statinÄ—, vietomis pasaldinta medumi. Kaip jau minÄ—jau, romano pabaiga — laiminga. TaÄiau slogi knygos nuotaika taip ir lieka kyboti ore. Tai niÅ«rus romanas, nors ir „meilÄ—s“. DÄ—l Å¡ios priežasties jam bus ganÄ—tinai sunku pasiekti tinkamÄ… skaitytojÄ…. „Sudužusių Å¡irdžių diena“ tikrai netinka pramogai, atsipalaidavimui. Kita vertus, pasirinktas žanras, raÅ¡ymo stilius — vietomis labai žurnalistinis; tam tikri Å¡abloniniai sprendimai, ir, galų gale, romano atomazga, neleidžia Å¡io romano priskirti „rimtai“ literatÅ«rai. TodÄ—l rekomenduoti Å¡iÄ… knygÄ… galiu nebent toms, kurios iÅ¡gyveno panaÅ¡iÄ… istorijÄ…; toms, kurių istorijos baigÄ—si taip pat laimingai — nes jos jau gali atsakyti į mane kamuojantį klausimÄ…, ar laiminga Å¡ios istorijos pabaiga yra įmanoma. Tos, kurios Å¡iuo metu iÅ¡gyvena panaÅ¡iÄ… dramÄ…, galbÅ«t iÅ¡ Å¡ios knygos pasisems vilties. Arba pasidžiaugs, kad jų atvejis — daug lengvesnis negu romano herojÄ—s BeatriÄÄ—s.