KNYGOS "X KARTA" RECENZIJA
Parašė · 2012.10.14
KnygÄ…, kuri be jokios abejonÄ—s iÅ¡lipa iÅ¡ tradicinio romano žanro, ir kuriÄ… aÅ¡ linkÄ™s pavadinti romano, komikso ir žodyno deriniu su statistikos prieskoniais, sukÅ«rÄ— kanadietis skulptorius Douglas Coupland. SÄ…moningai nenaudoju žodžio „parašė“, nes knygos struktÅ«ra neleidžia lengva ranka Å¡ito padaryti. Pirmiausiai knyga skiriama bÅ«tent amerikietiÅ¡kajai kultÅ«rai, su įvairiais jos stereotipais, žymių žmonių pavardÄ—mis ir kitais specifiniais elementais. Tad greiÄiausiai, bÅ«damas amerikieÄiu (ar bent kanadieÄiu), suprasÄiau jÄ… kiek kitaip. TaÄiau taip pat nesu ir kokios nors Afrikos genties medžiotojas... TurÄ—Äiau sakyti, kad gyvenu valstybÄ—je, kuri kuriama pagal vakarietiÅ¡kÄ…jį modelį, tad man toli gražu nesvetimos ir vakarietiÅ¡kosios kultÅ«ros problemos.
Kaip tik įvairiausioms visuomeninÄ—ms problemoms ir skiriama Å¡i knyga. Tekstas Å¡aukte Å¡aukia visiems gerai žinomÄ… lotyniÅ¡kÄ… posakį „quo vadis?“ (liet.: ,,kur eini?â€). Å iandieninis akceleracinis variantas galÄ—tų skambÄ—ti maždaug taip – „Kur bÄ—gi?“ arba „Kur važiuoji?“. Pagrindiniai personažai – Dagas, KlerÄ— ir Endis – neapsikentÄ— begaliniu skubÄ—jimu be tikslo ir savo noru „pristabdė“. Ko gero jie įgyvendino daugelio žmonių svajones, tiesa tam daugeliui tai buvo nerealios ir neprotingos, netgi vaikiÅ¡kos (neigiama prasme) svajonÄ—s, kuriomis jie ne tik su niekuo nesidalindavo, bet vargu ar įstengÄ— pripažinti jas patys sau.
Kuriami personažai yra saviti maiÅ¡tininkai, taÄiau jų maiÅ¡tas pasyvus. NusivylÄ™ darbu milžininÅ¡koms korporacijoms ir jų santykiavimu su žmonių masÄ—mis (kaip tik Å¡itai ir yra pavaizduota knygos virÅ¡elyje), trijulÄ— pradeda gyvenimÄ… iÅ¡ naujo, persikelia gyventi į mažus namelius kažkur pasaulio užkampyje, dykumoje. MÄ—gstamiausiu laisvalaikio užsiÄ—mimu jiems tampa iÅ¡galvotų ar tikrų istorijų, pramintų „pasakomis prieÅ¡ miegą“, pasakojimai.
Visgi jie iÅ¡laiko gana sveikÄ… požiÅ«rį į save, aplinkinius žmones. PrieÅ¡paskutiniame skyrelyje „Lauk žaibo“, apibendrinama taip: „...prisimenu kadaise matytas Australijos nuotraukas, kuriose tvoros nuo kiÅ¡kių dalija gamtovaizdį į dvi dalis: vienoje pusÄ—je – vaisinga, teikianti gyvybÄ™ ir skÄ™stanti žalumoje žemÄ—, o kitoje – grÅ«dÄ—tas, perdžiÅ«vÄ™s, beviltiÅ¡kas mÄ—nulio peizažas“. Ir pasak savo istorijÄ… skaitytojui pasakojanÄio Endžio visi jie pasirinko gyventi bÅ«tent „mÄ—nulio pusÄ—je“ ir to nei kiek nesigaili, nors ir puikiai supranta pasirinkimo pasekmes.
Viena jų – atitolimas nuo Å¡eimos, nuo tų žmonių, kuriuos tau paskyrÄ— atsitiktinis likimo kauliukų ridenimas. Kiek tai neigiama ar, galbÅ«t, teigiama pasekmÄ— palieku sprÄ™sti kiekvienam asmeniÅ¡kai. Visgi knygoje daug kalbama ne tik apie pasidalijimÄ… į tarnaujanÄius sistemai ir maiÅ¡taujanÄius prieÅ¡ sistemÄ…, taÄiau ir kiek žemiÅ¡kesne tema – apie skirtingo amžiaus kartų, t.y. tÄ—vų ir vaikų, tarpusavio nesupratimÄ….
Tai kartos knyga, turinti savyje tą keistą nostalgiją, lyg būtum praradęs kažką, ko net neturėjai galimybės gauti. Tuo ji matyt susišaukia su Keruako „Kelyje“ ar Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Maištautojai prieš ekologines ar socialines problemas perskaitę ją sulauktų ne tik tiesioginio palaikymo, bet ir šiek tiek ironiškos savirefleksijos, o jauni žmonės, manantys, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, arba tiesiog niekaip nerandantys savo vietos po saule, turėtų surasti ją šios knygos puslapiuose.