Knygos "Pažadas" recenzija
Parašė · 2012.10.14
Nebeduodame įžadų, sako man. PasenÄ™s žodis, ne pats savaime pasenÄ™s, o tiesiog nebevartojamas, nes nebÄ—ra aplinkos, kurioje jį galima bÅ«tų iÅ¡girsti ar paÄiam pasakyti. Å itas žodis tik žemaitiÅ¡kai kiekvienais metais nuskamba ŽemaiÄių Kalvarijoje per atlaidus – kai „apsižadÄ—ję“, t. y. davÄ™ įžadus, krenta kniÅ«psti ant sausos ar dumbluotos (nelygu, koks tÄ… savaitÄ™ oras) žolÄ—s aplink stacijÄ…. Užtat žodis „įžadas“ iÅ¡kart ir nukelia į kaimÄ…, į praeitį – neskubrias Å¡nekas, radijo imtuvÄ… ant klijuote apdengto stalo, kryžiažodžiai Å¡eÅ¡tadienio laikraÅ¡tyje, peÄiuje kepti blynai... daugybÄ— pamirÅ¡tų, netaisyklingų, nebevartojamų žodžių, skirtų nebesantiems daiktams ir nebeveikiamiems veiksmams pavadinti. IÅ¡kart sugrąžina tai, kas seniai praÄ—jo ir ko daugiau nebebus, o gal niekad Lietuvoje ir nebuvo.
Nes kalbu šįkart ne apie lietuviÅ¡kÄ…, o apie prancÅ«ziÅ¡kÄ… kaimÄ…. Apie pažadÄ…, turintį Å¡ventesnÄ™ ir didesnÄ™ – įžado - reikÅ¡mÄ™. Apie Sorj Chalandon BretanÄ—s kaimelį. Kuriame geriama ne naminÄ—, o baltas vynas, kurio niekas neiÅ¡ardÄ— ir nenumelioravo, neiÅ¡draskÄ— namų ir bendruomenÄ—s; kuriame žmonÄ—s, pažįstami nuo kÅ«dikystÄ—s, vieni kitiems duoda paslaptingÄ… PažadÄ…. BretanÄ—s kaimelyje, tokiame nežymiame ir paprastame, kad neminimas net jo vardas, gyveno senukų pora – Etjenas ir FovetÄ—, sprendÄ™ vakarais kryžiažodžius ant klijuote su aguonom apdengto stalo, vienas kitÄ… mylÄ—jÄ™ iki pat mirties. O po mirties kaimelio gyventojai, kiekvienas su sava istorija ir biografija, nesvetingi, niÅ«rÅ«s ir mažakalbiai, savo noru duoda PažadÄ…: iÅ¡laikyti Etjeno ir FovetÄ—s namÄ… Ker El – angelų buveinÄ™ – tokiÄ…, kokia ji buvo jiems esant gyviems. Mokytojas ir kavinÄ—s Å¡eimininkas, Mertjenas, Martinas, Bocmanas Leo ir visi kiti degioja Å¡viesÄ…, laisto gÄ—les ir vaikÅ¡to po namÄ…. KiekvienÄ… vakarÄ…. Nes taip reikia. Nes visi jie – sudiržę ir pasenÄ™, gyvenimo suriesti į kuprÄ… ir nukamuoti, dar gali prisiminti EtjenÄ…, jaunÄ… ir beatodairiÅ¡kÄ…, Ä—jusį miestelio gatvÄ—mis su Fovete ir į niekÄ… nekreipusį dÄ—mesio. Ir svarbiausia – pasakojusį jiems, snarglÄ—tiems ir apskurusiems vaikiÅ«kÅ¡Äiams, įvairiausias istorijas. Apie MilonÄ… Krotonietį. Apie Anku, mirties vežikÄ…. Ir apie sielų žibintÄ…, kuriame glÅ«di įkalintos mirusiųjų sielos. Ir netgi apie tai, kÄ… reikia daryti, kad mirusieji taip greitai nepaliktų savo namų. Etjenas paaiÅ¡kino, kad kai labai stipriai myli tÄ…, kuris iÅ¡eina anapus, dar gali jį sulaikyti. Negalima leisti mirÄiai įslinkti į namus: reikia garsiai trepsÄ—ti vaikÅ¡tant, atidaryti duris, lyg eitum į darbÄ…, ir atverti langus saulei.
Skurdi ir paprasta, dažnai purvina ir rÅ«sti Chalandon tikrovÄ—. SavotiÅ¡kai „medinė“ ir kalba. Paprasti žmonÄ—s, netobuli ir kartais niekingi. Bet juk netobula ir žmogaus prigimtis. Norisi bÅ«ti geram, norisi antrÄ…kart įbristi į tÄ… paÄiÄ… upÄ™, grįžti į vaikystÄ™ ir iÅ¡pirkti visas per amželį padarytas nuodÄ—mes, saugant nuo nebÅ«ties mylimų žmonių sielas. Norisi iÅ¡saugoti vaikystÄ™ ir idiliÅ¡kÄ… praeitį, užkonservuoti jÄ… – kad ir lempoje, padarytoje iÅ¡ XVIII amžiaus laivo ritÄ—s. Kad ir Ker El, kuriame niekas nesikeitÄ— per visÄ… Etjeno ir FovetÄ—s gyvenimÄ…. Ir atrodo, kad sukÅ«rus gyvybÄ—s iliuzijÄ…, name iÅ¡liks ir meilÄ—. TaÄiau meilei iÅ¡laikyti reikia kur kas daugiau. Reikia tiek, kiek dažnai neįstengiame... ir pasirodo, kad daugiausia, kÄ… galime padaryti – tai prideramai atsisveikinti.
Atsisveikinti su savo praeitim, su blogais darbais, slaptom niekÅ¡ybÄ—m ir smulkiais nusikaltimais. Apmaudais, pykÄiais ir negandomis. Praeitis tolsta nuo mÅ«sų, mirÅ¡ta kiekvienÄ… minutÄ™, kaip Etjenas ir FovetÄ—. Pripažinti, kad neįstengÄ— iÅ¡laikyti Pažado, ir užberti žemÄ—s ant senukų karsto, reikia daug pastangų. Pripažinti, kad atiduotum viskÄ…, kad tik niekas nesikeistų ir praeitis iÅ¡liktų dabartim – taip pat. „AÅ¡ atiduoÄiau tÅ«kstantį savo gyvenimo metų, kad galÄ—Äiau gyventi su Etjenu ir Fovete“, – sako autorius, karo žurnalistas Sorj Chalandon, kaip atsvarÄ… karÅ¡tligiÅ¡kam gyvenimo ritmui, karams, kurių atgarsiai pasiekia atokiausius žemÄ—s kampelius, paraÅ¡Ä™s paprastÄ… ir tyÄia skurdžiÄ… istorijÄ… apie kaimelį, sielų žibintÄ… ir meilÄ—s tvarumÄ…. Tik nÄ—ra tokio įžado, kurį davÄ™, galÄ—tume nusipelnyti kaimiÅ¡kos ramybÄ—s.