Knygos "Mirk dėl manęs" recenzija
Parašė · 2012.10.14
Eugenijus Kaminskas





“Mirk dėl manęs” yra aštuntasis Karen Rouz (Karen Rose) romanas. Ar ieškote kažko tokio, kas priverstų jus sėdėti su knyga, kol neužverstas paskutinis puslapis? Jei taip, nustokite ieškoję tokios knygos ir nusipirkite “Mirk dėl manęs”. Perskaičiau vienu prisėdimu.





Žmogžudysčių skyriaus detektyvai Vitas Čikotelis (Vito Ciccotelli) ir jo partneris Nikas Lourensas (Nick Lawrence) lenktyniauja su laiku norėdami sučiupti nusikaltėlį, kuris su savo aukomis susidoroja naudojant viduramžių laikų kankinimo įrankius. Sofi Džohasen (Sophie Johannsen) yra archeologė, padedanti detektyvams nustatyti devynias kapavietes, kuriose rasti dingę kūnai. Keli tušti byloja, kad nusikaltėlio darbas dar nebaigtas. Kitoje siužeto linijoje Džordžijos valstijos policijos biuro tarnautojas ieško savo tėvų. Dar kitoje užsimezga romanas, kuris tęsiasi visą laiką, rutuliuojantis ir kitiems įvykiams.





Kūrinio siužetas vystosi nenumaldomu greičiu. Skaitytojas įtraukiamas beveik nuo pirmųjų puslapių ir, tikrąją to žodžio prasme, negali padėti knygos, kol neperskaitė paskutinio puslapio. Likusi knygos dalis yra tokia baisi, kad ją parašyti tik ir tegalėjo Karen Rouz. Nusikaltėlis turi visus tipinius “serijinio kilerio” bruožus. Monstras, persekiojantis savo aukas ir randantis silpnąsias jų vietas.





Romanas knygoje toli gražu neprimena meilės iš pirmo žvilgsnio. Pirmasis Vito ir Sofi kontaktas apskritai nebuvo malonus. Taip jie išprovokuoja save labiau pažinti viens kitą, kol galų gale užsimezga ryšys. Sofi ilgainiui nusivilia karjera ir palieka svarbius kasinėjimus Prancūzijoje. Vietoj to, įsipareigoja rūpintis šeima. Įsidarbina Albraigto muziejuje kuratore, kur supažindina turistus su muziejumi. Tokiu būdu jei lieka nedaug laiko dirbant tikrąjį savo darbą - kasinėti.





Ne mažiau įdomus ir nusikaltėlio paveikslas. Jis - video žaidimų programuotojas, dirbantis kompanijoje “oRo Entertainment”, kuri atsidūrė ant bankroto ribos. Jo kuriami vartotojų mirties scenarijai tokie tikroviški, kad kai kurie įtaria, jog jis įkvėpimo semiasi iš realaus gyvenimo. Kalbu apie žinomą reiškinį, kai menas imituojamas gyvenimo, arba atvirkščiai.





Autorė Karen Rouz pasistengė rašydama šį romaną. Ji nuosekliai dėsto įvykius ir pamažu artėja prie žaidimo pabaigos. Mėgavausi kita jos knyga “Suskaičiuok iki dešimties”, bet “Mirk dėl manęs” užvedė dar labiau. Žinoma, tam tikro žodžių žaismo neišvengta, kuris primena daugybę romantinių novelių. Tačiau nieko čia nepadarysi. Nėra tokio kūrinio, kuris būtų unikalus visais atžvilgiais.





Kas man iš tiesų patiko, tai kad Karen Rouz kruopščiai neatskleidžia nusikaltėlio identiteto, nors atskleidžiamas šio veikėjo paveikslas, požiūris į gyvenimą. Pats mėgstamiausias dalykas Karen Rouz knygose yra bandymas išsiaiškinti kas yra nusikaltėlis. Autorė sumaniai pametėja keletą užuominų ir priverčia nervingai savęs paklausti: “Kas, po galais, yra žudikas?”





Tai antroji Karen Rouz knyga, kurią teko skaityti ir įsitikinau, kad sąsajų tarp jos kūrinių nėra daug. Yra galbūt vienas veikėjas iš ankstesnės knygos “Suskaičiuok iki dešimties”, pasirodęs ir šiame kūrinyje.





Apibendrinus, “Mirk dėl manęs” buvo iš tų knygų, kurių taip lengvai nepadėsi neperskaitęs paskutinio puslapio. Romanas ir trileris puikiai balansuoja ir įtraukia skaitytoją. Sunku įvertinti knygą dešimtbalėje sistemoje, bet pabandysiu. Tai nėra ta knyga, kurią pulčiau perskaityti dar kartą, bet aš ja mėgavausi, todėl įvertinčiau ją devyniais balais.