Knygos "Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.13
Su talentingo rašytojo Vytauto V. Landsbergio literatūra vaikams jau auga ne viena Lietuvos jaunoji karta. Netikėtos situacijos, komiški ir graudoki veikėjai, linksmas asociacijas sukeliantys jų vardai, gerumo ir vertybių pamokos – tai išskirtiniai ir nepakartojami šio autoriaus bruožai, patraukiantys skaitytoją, darantys jo kūrinius atpažįstamus ir labai savus.
TodÄ—l atsivertÄ™s leidyklos „Dominicus Lituanus“ iÅ¡leistÄ… Vytauto V. Landsbergio knygelÄ™ „Kaip pelytÄ— Zita pasaulį iÅ¡gelbÄ—jo“, jau antrÄ…jÄ… apie Å¡iÄ… herojÄ™, skaitytojas atsiduria pažįstamoje terpÄ—je: tarsi pro didinamÄ…jį stiklÄ… pažvelgÄ™s į miÅ¡ko paklotÄ™ jis iÅ¡vysta žvÄ—relių pasaulį, veikiantį pagal tuos paÄius žmonių pasaulio dÄ—snius. Lyg pratÄ™sdamas Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Coliukė“ ir Keneto Greihemo apysakos „VÄ—jas gluosniuose“ tradicijÄ… autorius nukelia mus tarp mažųjų žvÄ—relių – į jaukius pelytÄ—s Zitos ir jos tÄ—velių Petro ir Monikos namus po beržinÄ—mis pliauskomis, kur kvepia daržovių koÅ¡e ir mÄ—lynių pyragu, o prie upÄ—s miglų apsupta ant vienos kojos stypso iÅ¡mintingoji gervÄ— Bernadeta. Pelytei Zitai atbÄ—gus praustis, užsimezga pažintis, kuri vÄ—liau taps lemtinga, nes knygos herojÄ— susiduria su didžiÄ…ja savo gyvenimo mokytoja. Bet ligi kulminacijos dar toli, skaitytojo dar laukia daug įdomių pažinÄių su kitais miÅ¡ko gyventojais: kirstukų Å¡eimynÄ—le, eÅ¡eriu TrubadÅ«ru, geniu GeniuÅ¡u, briedžiu Vangogu... Globojant mažąjį kirstukÄ—lį AloyzÄ… mÅ«sų herojei Zitai nutinka daug įvairių nuotykių ir iÅ¡bandymų, kurie yra tikros draugystÄ—s, iÅ¡radingumo, narsos pamokos, pasakojamos Å¡maikÅ¡Äiai ir su humoru, todÄ—l nenusibosta nei mažajam klausytojui, nei skaitanÄiam tÄ—veliui ar mamytei. Bet visa tai nutinka ir kitose vaikiÅ¡kose knygutÄ—se. Tad kuo Å¡i knygelÄ— ypatinga?
Mano galva, knygelÄ—je labai talentingai vaikui (o ir suaugusiam skaitytojui) atskleidžiamos ne tik kasdienÄ—s gyvenimo pamokos, bet ir amžinosios tiesos bei vertybÄ—s. Å tai gervÄ— Bernadeta moko pelytÄ™... meditacijos! „KiekvienÄ… rytÄ…, stovÄ—dama ant vienos kojos, aÅ¡ stebiu tekantį, marmantį upÄ—s vandenį. Prisimerkiu, apie niekÄ… negalvoju, nieko neprisimenu, negirdžiu ir nematau – tik upÄ—s tÄ—kmÄ™. Netrukus žaismingas Äiurlenimas užpildo mane visÄ…: kaklÄ…, sparnus, kojas, akis, mintis – ir aÅ¡ nugrimztu į svajas. O tada mano galvoje ima tekÄ—ti viso pasaulio – upÄ—s, lietaus, žvaigždžių, pakrantÄ—s medžių, vÄ—jo – mintys…“ Å i pamoka nuraminti mintis ir įsiklausyti, kÄ… byloja pasaulis, kai su juo susilieji, susitapatini, pravers Zitutei ne kartÄ… pakliuvus į bÄ—dÄ…. Bet smulkios bÄ—dos – ne bÄ—dos, kol neužgriÅ«va didžioji katastrofa – Å¡iukÅ¡lių uraganas, keliantis grÄ—smÄ™ visos žemÄ—s egzistencijai. Ir vÄ—l nustembi pamatÄ™s, kaip knygelÄ—s autorius moka vaikui suprantamomis priemonÄ—mis atskleisti ekologines pasaulio problemas, parodyti, kaip visa yra susijÄ™ ir kokie grÄ—smingi gali bÅ«ti trumparegiÅ¡ko, vartotojiÅ¡ko požiÅ«rio į gamtÄ… ir mÅ«sų žemÄ™ padariniai. Pasaka nebÅ«tų pasaka, jei pagrindiniai veikÄ—jai – pelytÄ— Zita ir jos globotinis mažasis kirstukas Aloyzas – nesusiruoÅ¡tų gelbÄ—ti pasaulio. Kaip ir pasakose apie treÄiÄ… brolį JonÄ…, kuris yra aplinkinių požiÅ«riu „kvailas“, t. y. tyros ir nesavanaudiÅ¡kos Å¡irdies, pasaulį nuo katastrofos iÅ¡gelbÄ—ti gali tik vaikiÅ¡kos skaisÄios sielos. Didžioji mokytoja gervÄ—, stebuklingoji pasakų paukÅ¡tÄ—, skraidina pasaulio gelbÄ—tojus į Himalajus pas Pasaulio ValdovÄ… ir pasakoja kosmologinį mitÄ… apie žmonių apsigyvenimÄ… žemÄ—je, apie gÄ—rio ir blogio pradų atsiradimÄ…, apie Å¡viesiÄ…jÄ… ir tamsiÄ…ja žmogiÅ¡kųjų bÅ«tybių prigimtį ir amžinÄ… jų kovÄ…. Kaip ir labai pavykÄ™s pasakojimas apie kiÅ¡kuÄio BiruÄio sapnÄ…, kuriame nuovokesnis skaitytojas perpranta be galo suprantamai iÅ¡dÄ—stytÄ… (vaikams!) advaita vedantos mokymÄ… apie vienintelÄ™ tikrovÄ™ ir raiÅ¡kos pasaulio iliuzijÄ…, taip ir mitas apie žvaigždžiažmogius padeda pažvelgti į žmogaus bÅ«ties gelmes ir geriau suvokti dvilypÄ™ mÅ«sų prigimtį. Bet narsiųjų keliautojų laukia iÅ¡bandymai, ir su mitais neatsisveikiname. ÄŒia ir kelionÄ— tamsos karalystÄ—je luotu per ugninį ežerÄ… (dar viena graži sÄ…saja su Biblijos pasakojimais ir pasaulio mitologija), kuriame sudega nedori darbai, mintys ir prasižengimai – visa, kas nereikalinga, keliaujant pas Pasaulio ValdovÄ…, ir gÄ…sdinantys vaiduokliai, ir kopimas į virÅ¡ukalnÄ™, kuriÄ… pasiekia tik draugiÅ¡ki, nesiginÄijantys, vienas kitam padedantys keliauninkai, iÅ¡saugojÄ™ ne tik vienybÄ™, bet ir blaivias galvas, be „kvailų“ minÄių ir liÅ«desio.
Ir Å¡tai knygelÄ—s kulminacija – pokalbis su Pasaulio Valdovu apie bÅ«ties esmÄ™, jos dÄ—snius ir galimybÄ™ gyventi darniai. Dabar knygynuose nemažai rasime literatÅ«ros, kuriose apraÅ¡ytos amžinosios tiesos, dvasinÄ— iÅ¡mintis, pokalbiai su didžiaisiais mokytojais ar net paÄiu Dievu. Bet juk knygelÄ— ikimokyklinio amžiaus vaikams! Kaip autorius susidoros su tokiu uždaviniu? Reikia pripažinti, kad paties Vytauto V. Landsbergio erudicija, nuoÅ¡irdumas ir, be abejo, pasakotojo talentas padeda kuo puikiausiai įveikti Å¡iÄ… kliÅ«tį.
Atsakydamas į knygelÄ—s veikÄ—jų klausimÄ…, kaip sutvarkytas nuostabus mÅ«sų pasaulis, kad galÄ—tume jame gyventi ilgai ir laimingai, autorius į Pasaulio Valdovo lÅ«pas įdeda tokias didžias ir kartu paprastas, net mažam vaikui suprantamas tiesas: „KÄ… pasÄ—si, tÄ… ir pjausi. Kas meilÄ™ sÄ—ja, tas meilÄ™ ir pjauna… Kas pyktį sÄ—ja, to derlius irgi bus pyktis… Tai svarbiausia Å¡io nuostabaus pasaulio taisyklÄ—: kaip Å¡auksi, taip ir atsilieps…“ Priežasties ir pasekmÄ—s dÄ—snis, pasaulio vienovÄ—s principas, meilÄ— artimui, KÅ«rÄ—jui, mus supanÄiam pasauliui, visa apvalanti meilÄ— – Å¡tai raktas gelbÄ—ti pasaulį. Mažųjų knygelÄ—s herojų Å¡irdelÄ—s tyros ir jie gerai įsidÄ—mi Pasaulio Valdovo pamokas; jos tikriausiai turÄ—tų sujaudinti ir mažųjų skaitytojų Å¡irdeles.
Vis dÄ—lto nenorÄ—Äiau gÄ…sdinti bÅ«simųjų skaitytojų: nors knygelÄ—je kalbama apie svarbiausius žmogaus bÅ«ties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieÅ¡kos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelÄ— yra labai žaisminga, vaikiÅ¡ka, kupina neužgaulaus humoro, Å¡maikÅ¡Äių posakių, paaiÅ¡kinimų, komiÅ¡kų asociacijų (vien ko verti veikÄ—jų vardai: karosas vardu Justinas, genys GeniuÅ¡as, visažinÄ— gervÄ— Bernadeta...). O pati pelytÄ— ZitutÄ— man asocijavosi su mÅ«sų Å¡auniÄ…ja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbÄ—ti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsÄiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaiÄius šį talentingai paraÅ¡ytÄ…, skaidrų, gÄ—riu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotÄ… kÅ«rinÄ—lį, apima džiugesys ir kyla noras pokÅ¡tauti.