Knygos "451° Farenheito" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.03
Ar kada nors susimÄ…stÄ—te, kodÄ—l apie paikÄ…, tuÅ¡ÄiÄ… žmogų kartais pasakoma: „Tai kad jis, ko gero, per visÄ… savo gyvenimÄ… nÄ—ra nei vienos knygos perskaitÄ™s“? Negi knygos „pripildo“ žmogų? Tam tikra prasme – taip. Žinoma, ne visos. Nes prisiskaitymas, kaip taikliai pastebÄ—jo viena literatÅ«rologÄ—, toli gražu nÄ—ra lygus apsiskaitymui. Tai kaip yra iÅ¡ tikrųjų?
Knygos skatina žmones mÄ…styti. Skatina nesutikti su autoriumi ar pritarti jo pozicijai, leidžia skaitytojui vaizduotÄ—je kurti apraÅ¡omų veikÄ—jų ar vietų paveikslus, pabÄ—gti nuo kasdienybÄ—s į gražesnį – knygos – pasaulį. Galiausiai – knygos suteikia galimybÄ™ perskaityti ne tik jose suraÅ¡ytus žodžius, bet ir pajusti jÄ—gÄ…, slypinÄiÄ… už žodžių. Tarp eiluÄių ar paraÅ¡tÄ—se.
Nors 2008–ieji Lietuvoje paskelbti skaitymo metais, dažnai padejuojama, kad skaitymas Å¡iomis dienomis esti ne daugiau kaip prievolÄ— ar yda. Tai yra – skaitoma arba todÄ—l, kad to reikia mokslui ar darbui, arba norint greiÄiau „užmuÅ¡ti“ laikÄ….
Šį kartą ne apie tai, kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje vis dar skaito savo malonumui. Mėgti ar nemėgti skaityti – skonio reikalas.
Bet dabar įsivaizduokite tokią situaciją – knygų nebelieka. Bibliotekos sunaikinamos, turėti knygų savo namuose – nelegalu. Jei kuriuose nors namuose aptinkama knygų – tokie namai sudeginami. Baisoka, ar ne?
BÅ«tent apie tokiÄ… ateitį raÅ¡oma „451° Farenheito“. Gajus Montegas 10 metų dirba gaisrininku ir jam patinka Å¡is darbas. Patinka naktiniai reidai, liepsnos, viskÄ… paverÄianÄios pelenais. Tiesa, gaisrininkų darbas kiek kitoks, nei dabartinių – jų pareiga ne gesinti gaisrus, bet juos sukelti. Gaisrininkai degina knygas, degina namus, kuriuose jos slepiamos, o kartais (jei jau kitaip neiÅ¡eina) kartu su knygom sudegina žmones.
Ir dėl ko visa tai? Dėl taikos. Dėl visuotinės ramybės. Dėl to, kad žmonės būtų laimingi. Dėl to, kad nepradėtų klausinėti „kodėl?“. Nes jei žmogus pradeda klausinėti „kodėl?“, jis nėra laimingas.
Gajui Montegui nekildavo tokių klausimų. Iki tol, kai vienÄ… naktį sutiko merginÄ…, keistÄ… merginÄ…. „Keista“ ji buvo todÄ—l, kad mÄ—go vaikÅ¡Äioti pÄ—sÄiomis (ir naktį), kad su savo Å¡eimos nariais kalbÄ—davosi apie viskÄ…, kad žinojo, kÄ… reiÅ¡kia, kai pienÄ— nusitrina į smakrÄ…, kad uostÄ— nukritusius lapus, kad kartais pažvelgdavo į žvaigždes, o lietaus skonis, pasak jos, buvo kaip vyno. Kad jai buvo įdomiau ne „kaip?“, o „kodÄ—l?“. Žodžiu – nelaiminga ir antisociali.
TaÄiau Montegas jautÄ—si taip, tarsi bÅ«tų pažinojÄ™s jÄ… visÄ… savo gyvenimÄ…. Kai tuo tarpu su savo žmona iÅ¡ viso neturÄ—jo apie kÄ… kalbÄ—tis. O gal tiksliau – neturÄ—jo netgi kada nei kaip kalbÄ—tis – Mildred ausis beveik visÄ… laikÄ… bÅ«davo užsikiÅ¡usi ausinÄ—mis, o jos akys ir dÄ—mesys buvo prikaustyti prie trijų televizijos sienų, mirganÄių ryÅ¡kiom spalvom ir plyÅ¡aujanÄių kiaurÄ… dienÄ…. Jis net nebeprisiminÄ—, kur jiedu susitiko pirmÄ… kartÄ….
Nuo susitikimo su keistÄ…ja Klarise Montego gyvenimas Ä—mÄ— keistis. Tai buvo tarsi mažas grumstelis, iÅ¡judinÄ™s milžiniÅ¡kus riedulius ir sukÄ—lÄ™s jų griÅ«tį. O gal anksÄiau jam tik trÅ«ko drÄ…sos? Nes, KlarisÄ—s manymu, Montegas esÄ…s kitoks nei kiti gaisrininkai. Ir ji neklydo.
Be abejo, šalia šios knygos verta prisiminti ir keletą kitų ateities vizijų. Filmuose „V – tai vendeta“ ir „Ekvilibriumas – pusiausvyra“ vaizduojama panaši situacija – tik ten už įstatymo ribų – ne tik knygos, bet ir paveikslai, kitokie meno dirbiniai, praktinės naudos neteikiantys gyvūnai (pvz., šunys), ar tiesiog kitoks elgesys.
Knygoje „SiuntÄ—jas“ pasakojama apie tobulai sutvarkytÄ… ir sureguliuotÄ… visuomenÄ™. ÄŒia nÄ—ra knygų – iÅ¡skyrus dvi: žodynÄ… (tam, kad bÅ«tų galima pasitikrinti žodžio reikÅ¡mÄ™ ir vartosenÄ…) ir telefonų knygÄ…. VisuomenÄ—, neskaitanti knygų nesuka sau galvos problemomis ir yra laiminga. VisuomenÄ—, neskaitanti knygų, nebemÄ…sto. VisuomenÄ™, neskaitanÄiÄ… knygų, lengviau valdyti.
„451° Farenheito“ – sukreÄianti ateities vizija. Ar labai tolimos? Kas žino. Jei žmonÄ—s ir toliau gyvens televizija ir internetu, jei vis reÄiau pakels galvÄ… į dangų, jei knygos bus be gailesÄio „karpomos“, cenzÅ«ruojamos ir adaptuojamos (tai yra – skaitytojui pateikiamos sukramtytos ir suvirÅ¡kintos), tada tokia ateitis – ne už kalnų. Ar mes turime galimybÄ™ kÄ… nors pakeisti? Taip. Kaip tai padaryti? Skaityti knygas ir netylÄ—ti, jei joms kas nors grasintų uždegtu degtuku. Suprantant tai nebÅ«tinai tiesiogiai. Nes knygai sudeginti, pasak Ray Bradbury, yra ne vienas bÅ«das.