Knygos "GuodÄ—ja" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.13
Dar viena rožinÄ— nugarÄ—lÄ— mano lentynoje. Juk visos knygos raÅ¡omos apie gyvenimÄ…, meilÄ™ ir mirtį, taigi rožinÄ— spalva Äia kaip ir tiktų... Bet tikÄ—tis „holivudiÅ¡kos“ romantikos iÅ¡ Annos Gavaldos bÅ«tų tiesiog naivu. Žmogus, užaugÄ™s Paryžiuje, menininkų Å¡eimoje, prasikapstÄ™s visuose įmanomuose menkuose sezoniniuose darbeliuose, tiesiog negali banaliai ir paprastai raÅ¡yti apie gyvenimÄ…. Esu maÄiusi Å¡ios autorÄ—s knygas... „AÅ¡ noriu, kad manÄ™s kas nors kur nors lauktų“, „AÅ¡ mylÄ—jau“. PrancÅ«ziÅ¡ka. TipiÅ¡ka. Šį kartÄ… susigundžiau. PerskaiÄiau knygos apraÅ¡ymÄ… ant nugarÄ—lÄ—s ir pamaniau: „Nors viena knyga apie neviltį. Supakuokit man jÄ…. Imu.“
Kaip aÅ¡ klydau! IeÅ¡kojau nevilties, o radau gyvenimÄ…. IÅ¡ didžiosios „G“. Pagrindinis romano herojus Å arlis yra pavargÄ™s žmogelis. Jo gyvenimas niekur nejuda. Kaip per tas sustojusias mÅ«sų gyvenimo akimirkas, kurias gyvename ne sau, o kitiems. Nežinau, kaip tiksliai nusakti jo bÅ«senÄ…... „Jis tobulai vaidino savo vaidmenį, laikÄ—si tiesiai, tvirtai gniaužė rankose stalo įrankius, drÄ…siai Ä—jo prie tinklo, atsikirtinÄ—jo pokÅ¡tais ir užuominomis, gūžÄiojo peÄiais, kai reikÄ—jo, pritarÄ— kitiems, netgi juokÄ—si tinkamose vietose, bet tylomis nyko, byrÄ—jo ir trÅ«kinÄ—jo.“ Å arlis turi žmonÄ… LoransÄ…, kuri jo jau seniai nebemyli. Bet jis kartais gali pasiguosti savo netikra dukra Matilda. Bet tik kartais. Matote, Å arlis daug keliauja, Å¡iaip yra tikras darboholikas ir per tuos retus pasimatymus papirkinÄ—ja MatildÄ… savo sÄ…mojingumu, geru tonu, įdomiomis istorijomis ir gera muzika. Tiesiog mergaitei to maža. Ji paauglÄ—, jai reikia dÄ—mesio... Taigi tokia Å¡eimyniÅ¡ka idilÄ—. Nemylinti žmona, neperprantama dukra. Viskas puiku. Tik tiek, kad Å arlio gyvenimas be viso Å¡ito toliau ritasi velniop.
Per eilinį nieko nereiÅ¡kiantį Å¡eimos susitikimÄ… Å arlis savo tÄ—vų namuose randa laiÅ¡kÄ… nuo vaikystÄ—s draugo. TipiÅ¡ka? NepasakyÄiau. Visų pirma, Å arlis nekenÄia Aleksio. Jie buvo puikiais, tiesiog geriausiais draugais, o dabar vienintelis jausmas juos siejantis, tai greiÄiau net ne sentimentalumas, o panieka. Bet nukrypstu nuo temos. Antra, laiÅ¡ke tik trys žodžiai. TreÄia, mirÄ— Aleksio mama, Anuk Le Men. Ketvirta, viskas apsiverÄia aukÅ¡tyn kojom. Å arlis kankinasi, kaip koks tipiÅ¡kas paauglys ieÅ¡kodamas savo atsakymų, nirÅ¡damas ir iÅ¡gyvendamas savo asmenines tragedijas. Jis tuo metu netgi... nepasakyÄiau, kad gyvena. Tai veikiau bÅ«sena, kai iÅ¡gyvenama „replay“ (pakartoti) mygtuko bÅ«sena. Ir mano galva, knygoje įvyksta persilaužimas. Kai skaitai jÄ… ir suvoki, jog tau jau nusibodo, bet visgi, kodÄ—l taip įdomu? Nejau negalima greiÄiau? GreiÄiau. GreiÄiau. Atskleiskim viso to prasmÄ™ ir esmÄ™.
Anuk Le Men buvo nepaprasta moteris. Tvirta. Tokia, kuri sugebÄ—davo juoktis mirÄiai į akis. Tokia, kuri galÄ—jo pasisamdyti savo sÅ«nui auklÄ™ jį-jÄ…. NeaiÅ¡kios kilmÄ—s, lyties ir pažiÅ«rų artistÄ…. Tokia moteris, pro kurios kambarį sÅ«nus su draugu praslenka patylomis, nes ji miega po naktinÄ—s pamainos. Tokia moteris, kuriÄ… įsimyli kiekvienas vyras, nes ji keista, linksma, paprasta ir beprotiÅ¡kai sudÄ—tinga. Tokia moteris, kurios ilgi plaukai visada pinasi aplink peÄius. Tokia moteris, kuri atrodo pati laimingiausia pasaulyje, bet vos suduria galÄ… su galu, kvailioja su sÅ«numi, tarsi bÅ«tų jo bendraamžė, geria, nes kitaip negali. Tokia moteris, kuri visÄ… savo gyvenimÄ… dirbo ligoninÄ—je, matÄ— mirtį. Ir iÅ¡ arti. Bet jos nepabÅ«go. Kaip tik. DžiaugÄ—si gyvenimu ir mokÄ— to savo vaikus. GuodÄ— juos tuo, jog „jie dar gyvi“. Tai tokios moters kaimynystÄ—je užaugo Å arlis. Ji buvo, kaip mama, kaip patikÄ—tinÄ—, draugÄ—. Visada mylima. Visada gerbiama. Ir. Dabar jos jau nÄ—ra.
Šarlis balškosi savo vaikystės prisiminimuose, o autorė mane blaško savo rašymo stiliumi. Tai netgi ne nuoseklus pasakojimas! Ar kadanors teko klausytis labai susijaudinusio žmogaus pasakojimo? Kai atsitiko kas nors labai svarbaus, jis Jums skuba viską papasakoti, bet negali susitelkti ties viena mintimi ir nuolatos Jus blaško. Pradeda ką pasakoti, o po to peršoka prie kitos istorijos, ją įpusėjęs grįžta prie pirmosios... Taigi. Panašiai elgiasi Anna Gavalda. Bet tiesą skant, manau, šiame chaose ir glūdi viso romano genialumas.
BÅ«na tokių knygų, kurias perskaitÄ™s, iÅ¡karto jas pamirÅ¡ti. O bÅ«na tokių, kurias perskaitÄ™s po to mÄ—nesį ar daugiau negali nustoti galvojÄ™s ir raÅ¡Ä™s tos knygos stiliumi. Nes ji tave persmelkia iki sielos gelmių. BÅ«tent tokia knyga man atrodo „GuodÄ—ja“. Taip, ji manÄ™s nÄ— kiek nepaguodÄ—. Å is romanas vienas iÅ¡ žiauriausių, kuriuos aÅ¡ kada nors skaiÄiau. Nes jis taip atvirai ir be jokių rožinių akinių parodo gyvenimÄ…. Tokį koks jis yra. Kartais visiÅ¡kai Å¡uniÅ¡kÄ…, o kartais tokį įsimylÄ—jusį. Labiausiai mane sukrÄ—tÄ— tai, jog Anna dar kartÄ… man įrodÄ—, kad kiekvienas turi savo tragedijas. Savo iÅ¡protÄ—jusius giminaiÄius, skyrybas, keistuolius kaimynus, savižudžius, abortus, mirtis, draugus, kurie pasirodo neverti to vardo, mylimÄ…sias, vaikus ir kasdienines beprotystes. Dar kartÄ… man buvo parodytas gyvenimas, su didžiajÄ… „G“. Ir tai, kad nors viltis beviltiÅ¡ka, bet ji yra.
Kalbant atvirai, Å¡is skaitinys mane iÅ¡vargino. Oi, ne! Ne fiziÅ¡kai. Tiesiog baisu suprasti, kad gyvenimas iÅ¡tiesų toks. Nors labai retai papildau savo mylimiausiųjų knygų sÄ…raÅ¡Ä…, manau, „GuodÄ—ją“ įtrauksiu. Vien todÄ—l, kad negalima Å¡iai knygai likti abejingu. Ji sukrÄ—Äia ramų pasaulį, kuriame gyveni. IÅ¡judina tÄ… ramumÄ…, kuriÄ… taip stengiamÄ—s sukurti. IeÅ¡kojau nevilties, kurioje buvau, bet supratau tik tiek, jog ramumos neviltyje nebus, kad jos visai nÄ—ra. TÄ—ra tik gyvenimas. Su Å¡iandiena ir trupuÄiu rytojaus. Vien todÄ—l nukeliu prieÅ¡ autorÄ— savo skrybelÄ™ ir buÄiuoju rankas. Manau, ji pateikÄ— į patį taikinio viduriukÄ…. Nevilties ir amžino ieÅ¡kojimo laikais Å¡i knyga bus įdomi ir egzistencinÄ—s prasmÄ—s beieÅ¡kantiems paaugliams ir vidurio amžiaus krizÄ™ iÅ¡gyvenanatiems suaaugÄ—liams, nesvarbu, kiek jiems metų. Auditorija plati. Argi Anna nenusipelnÄ— dar ir aplodismentų?