V.TamulaiÄio knygos vaikams “SkruzdÄ—lytÄ—s GreitutÄ—s nuotykiai†r
Parašė · 2012.10.14
Už knygÄ… “SkruzdÄ—lytÄ—s GreitutÄ—s nuotykiai†Vytautui TamulaiÄiui 1935 metais buvo skirta Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatÅ«ros premija. “IÅ¡ skruzdžių, kaip ir kitų mažųjų gamtos padarÄ—lių gyvenimo, be anksÄiau iÅ¡verstos Skvorcovo apysakos “NuostabÅ«s skruzdÄ—s gyvenimo atsitikimaiâ€ir vieno kito vertimo, iki to meto mÅ«sų vaikų literatÅ«ra originalaus beveik nieko didesnio neturÄ—jo. V.Tamulaitis ne tik Å¡iÄ… spragÄ… užpildÄ—, bet ir davÄ— tokį dalykÄ…, kuriuo galÄ—tų pasigirti bet kurios kitos tautos vaikų literatÅ«ra1â€.
Žanriniu aspektu knyga “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai†– apysaka-pasaka. Jos fabulą sudaro skruzdėlės Greitutės nuotykiai bei keletas epizodinio pobūdžio pasakojimų (istorija apie mėšlavabalį, kurio niekas nemėgsta dėl jo negražios išvaizdos bei negarbingo amato, taip pat pasakojimas apie žmogaus kilmę iš gyvūnų, t.y. iš beždžionių). Kūrinį pagal įvykių seką galima būtų suskirstyti į tris dalis: 1. gyvenimas skruzdėlių mieste, 2. vergovė pas rudąsias skruzdes, 3. Greitutės kelionė namo. Skruzdės Greitutės – pagrindinės apysakos veikėjos – nuotykiai ir išgyvenimai jungia šias dalis į vientisą kūrinį.
Daugelis to meto kūrinių buvo skirti gamtos populiarinimui. Ši knyga išsiskiria iš kitų, nes joje derinama pažintinė medžiaga su moraline problematika. Jos tikslas – patraukti, sudominti mažąjį skaitytoją. Visos žinios apie skruzdėlių ir kitų vabalų gyvenimą pateikiamos ne kaip “vadovėlinė†medžiaga, bet kaip natūralus pasakojimas. V.Tamulaitis pateikia tokių žinių iš gyvūnijos pasaulio, kurios ne tik supažindina, bet ir nustebina tiek mažuosius, tiek suaugusius skaitytojus (pvz., Boružė Septyntaškė žmonių sodus nuo amarų gina; laukinis Svirplys girdi priešakinėmis kojomis, kadangi jo ausys kojų blauzdose!).
Skaitytojui daug paprasÄiau perprasti bei suvokti vaizduojamÄ…jį gamtos pasaulį, kadangi Å¡io veikÄ—jai – įvairÅ«s gamtos vabalai ( SkruzdÄ—, Karkvabalis, Voras, laukinis Svirplys, MÄ—Å¡lavabalis ir kiti) – turi žmogaus bruožų , t.y. suasmeninti. “ ÄŒia realusis gamtos gyvenimas, bÅ«damas siužeto pamatu, dvigubai pakeiÄiamas: personifikuojamas – supasakinamas ir paverÄiamas žmogaus gyvenimo pasauliu2â€. Kadangi gamtos padarų mÄ…stymas, jausmai ir elgesys kaip ir žmogaus, tai kai kurios kÅ«rinio vietos ypaÄ komiÅ¡kos: â€GulÄ—jo puikios riebios kirmÄ—lytÄ—s, minkÅ¡ti sliekuÄiai, kurie vis dar krutÄ—jo ir nebuvo praradÄ™ vilties pabÄ—gti nuo puotos stalo. Buvo ir dvi arklinÄ—s musÄ—s, kurias taip mÄ—go kaimynas Voras. Buvo jaunų vikÅ¡relių, į kuriuos pažiÅ«rÄ—jus, ne vienam seilÄ—s varvÄ—joâ€; “Už skruzdÄ—lyno ganosi karvių bandos, sandÄ—liai pilni džiovintų saldžių sÅ«rių, o lentynos lūžta nuo uodų kumpių ir sliekų skilandžiųâ€.
Pagrindinis kÅ«rinio personažas – skruzdÄ—lÄ— GreitutÄ— – pasirinktas ne atsitiktinai, nes skruzdÄ—m bÅ«dingas gyvenimas bendruomenÄ—mis ir pagrindinis jų bruožas – darbÅ¡tumas. Savo charakteriu ir bÅ«do savybÄ—mis ji subtiliai sugeba perteikti pagrindines kÅ«rinio idÄ—jas, kurios Äia yra grindžiamos krikÅ¡ÄioniÅ¡kÄ…ja etika. Kaip personažas skruzdÄ—lytÄ— GreitutÄ— perteikia visas teigiamas savybes – ji linksma, kantri ir greita, nuolat linkusi kovoti silpnesniųjų, nuskriaustųjų pusÄ—je: “Ji pati niekados nebÅ«tų iÅ¡drįsusi kÄ… nors žudyti ir skriausti, nes gerai suprato, kad kiekvienas, nors ir mažiausias, nori gyventiâ€. PlÄ—Å¡iko Narsio charakteryje jungiasi diametraliai prieÅ¡ingi bruožai: žiaurumas ir meilÄ— vergei, tuÅ¡Äios plÄ—Å¡iko ambicijos ir savo gerovÄ—s paaukojimas dÄ—l kito laimÄ—s... RaÅ¡ytojas Narsio paveikslÄ… sukÅ«rÄ— lankstų ir spalvingÄ…. Kitiems personažų charakteriams bÅ«dingi arba tik teigiami, arba tik neigiami bruožai, jie perteikia tam tikrÄ… konkreÄiÄ… idÄ—jÄ… – darbÅ¡tumÄ…, teisingumÄ…, agresyvumÄ…, egoizmÄ….
Be gyvenimo džiugesio bei moralinių vertybių kÅ«rinyje reikÅ¡minga ir mirties tema. Mirtis, kaip ir gyvenimas, yra svarbi kiekvienam.. Suvokiamas gyvenimo trumpalaikiÅ¡kumas, todÄ—l svarbu jį nugyventi prasmingai. Kad buvimas Å¡ioje žemÄ—je turÄ—tų savo vertÄ™ reikia dirbti, savo laimÄ™ paaukoti vardan kito laimÄ—s, daug ko iÅ¡sižadÄ—ti. Kaip gyvenimo trukmÄ— , taip ir veikÄ—jo bÅ«das bei veikla yra nulemti iÅ¡ anksto ir viso to tiesiog neįmanoma pakeisti: “Toks laukinio Svirplio gyvenimas. VedÄ— žmonÄ… ir iÅ¡ džiaugsmo mirÄ—. Tu dar nepažįsti pasaulio. Yra ir tokių, kurie tik vienÄ… dienÄ… gyvena. Ar mes turime dÄ—l to liÅ«dÄ—ti, jei tokia jų paskirtis? Ir to įstatymo nei tu, nei aÅ¡ jau niekad nepakeisimeâ€.
KÅ«rinio dinamiÅ¡kumÄ… kuria ir visoje apysakoje GreitutÄ—s noras įgyvendinti savo tikslÄ… – sugrįžti į gimtuosius namus. Namai – tai erdvÄ—, kurioje gyvenimo prasmÄ— įgauna vertÄ™, o buvimas tarp saviÅ¡kių sukuria gyvenimo pilnatvÄ™: “Ji taip norÄ—jo grįžti ir gyventi į savo namus, kur turÄ—jo bÅ«ti gražus, laimÄ—s pilnas gyvenimas. Matyt, ir džiaugsmas ten žėri lyg didelis ugninis saulÄ—s kamuolys, netemdomas jokio debesies...â€