Knygos "Gali rytojui užsakyt man karstą" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.13
GrakÅ¡Äiai, bet kartu tvirtai supinta ir Å¡maikÅ¡Äiai papasakota istorija, kurios atomazga bei atsakymai į visus klausimus, kaip ir dera žanro kanonams,- paskutiniuose puslapiuose.
Pinigai, meilė ir kerštas – trys siekiamybių blokai – ant tokių pamatų suręsta begalė detektyvinių siužetų, bet M. Millar „Gali rytojui užsakyti man karstą“ išsiskiria iš kitų. Kuo?
Sunku pasakyti, kas: ar romano intriga, ar pasakojimo būdas,- patraukia, suvilioja skaitytoją ir neleidžia atsitraukti nuo knygos, kol nepadėtas paskutinis taškas.
Siužetas supintas logiÅ¡kai ir tvirtai: nei neįtikinanÄios motyvacijos, nei superveikÄ—jų,- nieko neįmanomo, viskas lyg ir iÅ¡ tikrųjų, jei ne tas atsainus tingokas pasakojimas, kuris neleidžia veiksmui tapti vyraujanÄiu. Tai, kas vyksta, neiÅ¡kyla į pirmÄ…jį planÄ…, istorija pasakojama nespuikuojant. Trys keistos mirtys – neabejotinos žmogžudystÄ—s – įvyksta lyg kažkur kitur ir nesukreÄia: gal todÄ—l, kad jomis nesimÄ—gaujama, o gal, kad žūsta žmonÄ—s (iÅ¡skyrus tik DženkinsÄ…), kurių iki jų mirties „nebuvome susitikę“, tik žinojome, kad kažkur tokia yra, o gal buvo.
Jokio mÄ—gavimosi nusikaltimo iÅ¡aiÅ¡kinimo įtampa, nes viskas atsiskleidžia lyg ir savaime (juk ir nebuvo itin kruopÅ¡Äiai slepiama), jokių įmantrių minties žaidimų ar fizinių perkrovų: nei kruopÅ¡taus įkalÄių rinkimo, nei nutrÅ«ktgalviÅ¡kų gaudynių.
Jei labai norėtųsi surasti priekabių siužeto sąrangai, yra viena vietelė, paliekanti abejonės klaustuką: kokiu būdu Ridas surado Tulą Lopes, kai Aragonas dar nebuvo iki jos prisikapstęs. Bet šitą reikalą palikim aiškintis detektyvus skaitantiems tik tam, kad rastų juose autoriaus klaidų.
Ne siužeto įmantrumas didžiausia šio kūrinio vertybė, o pasakojimo lengvumas, gyvi, kartais šmaikštūs dialogai bei dėmesys vaizdo detalėms, gebėjimas jas tiksliai apibūdinti taikliais ir netikėtais palyginimais. Kaip susilaikysi nepacitavęs:
„Jis toliau gurkė ypatingąjį Violetos Smit sekmadienio skrebutį. Skonis buvo kaip pirmadienio ryto.“
„Staiga mirštantysis paskutinį kartą trūktelėjo lovoje, lyg saulės spinduliai būtų kliudę taikinį“
„Nors alus buvo stiprus, Mergelės skulptūra nepagražėjo.“
„- Jums gal negera, pone Aragonai. Jei vÄ—l vemsit, praÅ¡yÄiau atidaryti langÄ….
Jis atidarė.“
„- Puiku, eisim prie reikalo.- Vyresnysis inspektorius atsisegÄ— kelnių diržą, ir jo pilvas plÅ«stelÄ—jo į tarpÄ… tarp jo ir stalo lyg avarinÄ— pagalvÄ—, kuri iÅ¡sipuÄia nuo sutrenkimo.“
Kadangi baigti reikia išvadomis, prašom: tikrai smagus romanas.
Tik neapleidžia įspūdis, kad istoriją pasakoja Raimundas Čandleris – papsėdamas pypkę ir kažkodėl apsimetęs moterimi. Bet, kas nepažįsta R. Čandlerio, gali skaityti sau į sveikatą ir nesukti dėl to galvos.