Knygos "Dzenas ir lanko menas" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.13
Å i nedidukÄ— knyga paveikÄ— kelias kartas. JÄ… Lietuvos skaitytojams pristato JAV gyvenantis filosofas Algis MickÅ«nas, pats Tolimuosiuose Rytuose ragavÄ™s praktikuojanÄio budisto duonos. Kas yra dzenas? Ar tai autentiÅ¡ka tradicija, ar suvakarietintas, patogus mokymas tinginiams? A. MickÅ«nas raÅ¡o, jog „ypaÄ sunkiai suprantamas atrodo dzenbudistinis japonų kultÅ«ros sluoksnis“, tad geriausia „paieÅ¡koti Japonijos ir Vakarų „filosofijų“ sÄ…lyÄio taÅ¡kų, kurie galÄ—tų vesti į Å¡ių skirtingų pasaulių supratimą“ (p. 5).
VokieÄių filosofas Eugenas Herrigelis (1884–1955) 1924–1929 m. dÄ—stÄ— filosofijÄ… Sendajuje, Tohoku imperiniame universitete Japonijoje. Jo dÄ—ka dzenbudizmas paplito Europoje. Gyvendamas Japonijoje, jis studijavo kjudo (Å¡audymo lanku menÄ…), kurį jam dÄ—stÄ— Awa Kenzas. Jis kjudo vertino kaip mistinÄ™ religijÄ…, kuriÄ… vadino daiÅ¡adokjo. Biografinis posÅ«kis: grįžęs į VokietijÄ…, 1937 m. E. Herrigelis įstojo į nacių partijÄ…. Å i knyga buvo iÅ¡spausdinta 1948 m., nors jai pagrindai padÄ—ti 1936 m. esÄ— „RiteriÅ¡kasis lanko menas“.
Nors ši knyga vadinama viena kertinių dzenbudizmo knygų, išleistų Vakaruose, bet ironiška, kad su dzenu ji turi nedaug bendra: A. Kenzo „didžioji doktrina“ (daišadokjo) – jo sugalvota religinė praktika. E. Herrigelis iš pradžių ir pats nelaikė šio mokymo dzenbudizmu, taip nusprendė tik perskaitęs dzenbudizmo klasiką D. T. Suzukį. Šioje knygoje dėstomas mokymas labiausiai primena daoizmą.
Apie tai užsimena ir A. Mickūnas, knygos įvade pabrėždamas, kad Martiną Heideggerį domino Laozi. Ryšys tarp Rytų ir Vakarų akivaizdus: „Dzenbudizmas yra praktinio veikimo išmintis, o fenomenologija – formali filosofinė teorija, siekianti Vakarų idealo – sukurti filosofiją kaip „griežtą mokslą“. Dzenbudizmas atsisako pasaulio, kartais net paneigia jį, o fenomenologijai pasaulis yra mokslinio tyrinėjimo objektas“ (p. 11). „Dzenbudistas visuomet gyvena pagal principą, kad jis mąsto ne pasaulį iš sąmonės pozicijos, bet sąmonę iš pasaulio pozicijos“ (p. 18).
Daisecu Teitaro Suzuki teigimu, „dzenas yra kasdieninė sąmonė – tai ne kas kita, kaip „miegoti, kai esi pavargęs, valgyti, kai esi alkanas. Kai tik imame galvoti, samprotauti, sudarinėti sąvokas, pirminė pasąmonė dingsta ir atsiranda mintis. Valgydami nebevalgome, miegodami nebemiegame. Strėlė paleista, bet ji lekia ne tiesiai į taikinį, o taikinys taip pat stovi nebe ten, kur turėtų stovėti“ (p. 29).
Pasak E. Herrigelio, svarbiausia – išmokti bemenio meno, būti ir meistru, ir nemeistru vienu metu, atsikratyti dualizmo pinklių.